ten - pietu italijoj, kalabrijoje - kur praleidau keleta paskutiniu menesiu
(buvau ten is smalsumo, nes pinigai menki, taip pat neturejau tuo metu ka
veikti lietuvoje, laukdamas kitos misijos), musu "gete" buvo toks rumunu
cigonas pokoito. na, toks a la musisko tikejimo zodziui pasekejas.
"pokoito" - tai nikas, "ramusis" mazdaug, tikrasis jo vardas silvio. jis
kategoriskai negere, neruke, nezaide kortomis ir, -kas apmaudziausia, - net
sachmatais. jis zaisdavo per kita, sakydavo kur anas turi eiti; jis buvo
rimciausias ir idomiausias mano priesininkas; pasakodavo savo tiesas, vis
bande itikinti Kristumi; tik isikarsciuodavo, tapdavo perdem emocingas,
(na, kaip visi tikejimo zodininkai, kurie tam tikroje stadijoje praranda
kantrybe apsimesti klausiantys ir klausantys, ima saukdami barskinti savo
ikalta mantra); - ir, akivaizdu, nelikdavo net menkiausio itaigumo. kai,
susigrude mikriuke, aplinkkeliais (nes kai kurie keleiviu buvo neaiskiais
dokumentais, o ir siaip tie busikai neatitiko jokiu techniniu reikalavimu
ir tai patvirtindavo reguliariai uzluzdami) vaziuodavome atgal is sodu,
dainuodavo gana graziu balsu religines giesmes. ganetinai uzknisdavo, bet
mes ir jo gentainiai buvo gana tolerantiski ir kantrus; o ir pavarge pykti.
nikas “pokoito” turejo ir siek tiek pasiepiama atspalvi, sventuolelio
galbut; jis, beje, buvo rastingas (vienas is keliu tarp 40ies ten buvusiu
jo tevynainiu) ir labai greitas dirbti, kaip ir visi kiti "rumunai",
kaimuose ant to uzauge. is tiesu jie buvo cigonai, bet kazkodel isizeisdavo
taip pavadinti, nes dabar jie jau turejo ten atgal tevyneje namus ar juos
statesi. siaip labai padorus is tiesu, palyginus su musiskiu ju ivaizdziu
dominuojanciu. isvaziuodami namus palikdavome ramus. tikri gamtos vaikai.
stai nedidele pauze belaukiant- jie susoka i upe ir prisigaudo dideliausiu
pusmetriniu zuvu rankomis. viska darydavo labai zvitriai greitai, su siek
tiek piktu pavydu vadindavome tarp saves  juos skeriais ir tarakonais;
pries man jau griztant i lietuva, surase man savo giesmes zodzius
rumuniskus; buvau ten kone vienintelis, kuriam kazka reiske Kristaus
vardas, nenorejau jo liudinti, tad laukiau kol israitys koki pusvalandi.
vis delto liko man dusioje jo atzvilgiu ir kazkokia simpatija. tas
tikejimas dare ji siek tiek artimesniu prognozuojamesniu, nes visiskai
kitas man buvo tenykstis ir ypac ju pasaulis; tikros dziungles. tolimesnis
nei misijose azijose ir afrikose, kur budavau apgaubtas diplomatinio
statuso kapsules, visokiu ten apsaugu ir grieztu taisykliu instrukciju; bet
tai ilga ir kita sneka; siam kartui baigsiu, nes nesigauna iprastai
trumpai.o ir pasakyti norejau visai ka kita

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058