Pasiaiškinkim, kodėl kito atmetimas sukelia nesveikatą. Atmesdami
Tėvą, savo priežastį, tuo pačiu mes atmetame ir savo tikrąjį Aš,
kuris turi išlikusį ryšį su Tėvu. Na, Jei vaikas atmeta savo tėvą,
jis atsisako jo meilės. Bet tikrosios savo buvimo priežasties jis atmesti
negali. Tėvas išlieka tėvu, o galvoti, kad tu jo neturi,  yra iliuzija.
Būtent šia iliuzija ir vadovaujasi mūsų ego. Negana to, jis sukuria
ištisą iliuzinę mąstymo sistemą, kuri, mano manymu, yra ne kas kita
kaip materialistinis mąstymas. Ego tapatinasi su kūnu, mato tik kūnus ir
todėl visą Dieviškąjį VIENĮ mato tik fragmentais. Šią mąstymo
sistemą susikuriame per kūno pojūčius ir ji užgožia mūsų prote tai,
kas buvo mums duota nuo Dievo. ..... 
Todėl mūsų protas tampa tarsi susidvejinęs į ego protą ir tą, kuris
turi išlaikęs ryšį su Dievu, t.y. mūsų Šventasis Aš arba Kristus
mumyse. Todėl tik mylėdami vėl pajuntame vienybę su visais, tik
mylėdami galime teisingai apie kitus spręsti. Nes meilė išveja baimę
ir silpnina ego dominavimą. 
Viskas yra meilė, o kas nėra meilė, yra meilės trūkumas. Ką nors
atmesdami, dėl įžeidimo, įsiskaudinimo, pasmerkimo ir kt.,  mes atmetam
ir dalį savęs, atskiriame save nuo vienio. Tai gali atsiliepti kūno ar
proto liga. Šito išvengti galima susitaikymu ir atleidimu. Atleidimas
nėra toks, kad aš, mol, geresnis už tave, niekše, todėl tau
atleidžiu. Tai ne atleidimas. Atleidimas slypi meilėje. Juk savo vaikų
neatskiriame nuo savęs už jų padarytas klaidas. Taip reiktų ir vienas
kitą vertinti. klaidos kyla iš nebrandumo. Jei neatleidžiame, kalame
prie kryžiaus ir klaidą įtvirtiname kaip nuodėmę. Bet dėl to ir
patiems kaltės nesumažėja. Kalti jaučiamės dėl atmetimo. O kaltės
jausmas prašosi bausmės. Bausmės nenorime, tai nesąmoningai, per
projekciją, bandome kalte nusikratyti - kaltinam kitus. O juk Jėzus,
mirdamas ant kryžiaus, pasiėmė ir mūsų kaltes. Guldykime kaltes po Jo
kojomis, kad nebereikėtų nieko daugiau nukryžiuooti kaltinimais ir kartu
prisikelkime Jo šventume, Tegul mūsų sveikasis protas užvaldo mus, o
ego protas tegul jam paklūsta.  Tai tiek sugebėjau paaiškinti iš savo
profaniško supratimo.
Būkit palaiminti, būkit laimingi.  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058