Varna, pagrindinė žmogaus problema - jo tikrosios tapatybės problema. 
Myleti Dievą ir artimą savo kaip  patį save  negalėsim jei nemylėsime
ir nevertinsim savęs. Jei nemylėsim savęs, tai kaip mylėsim kitus "kaip
save patį"? O nemylim savęs, nes nepažįstam. Kas as esu? Kuri tikroji
mano tapatybė? Mokytojas, skulptorius, tėvas, lietuvis,  musulmonas...?
Štai klausimas koksai  mūsų  laisvos valios pasirinkimui. Ne
sexksualinė orientacija, ne tautybė, ne profesija..., galu gale, ne
manasis ego yra mano tikroji tapatybe - visa tai aš pats/i sukuriau.
Tikroji tapatybė manyje yra tai, kas buvo sukurta Dievo -  mano savastis,
mano Šventasis Aš. Ir tik per šį  šventuma as atrandu kelią į Dieva,
per Kristų, ramybę ir laimę, o kartu ir į savo brolių /sesių širdis.
Ir tik tai atradęs, atradęs didybę savyje,  galiu save mylėti be
arogancijos ir mylėti kitus, kaip save, nes siame dvasiniame lygmenyje mes
visi esame vientisa Dievo tauta, Dievo išrinktoji tauta, Dievo vaikai,
Dievo Sūnija.  Tad  nuskriaudus kitą, nuskriaudžiam save, atėmus is
kito atimam is savęs, o dalindamiesi su kitais savo talentais,
neužkastais į žemę,   turtėjam visi kartu. Kas duoda - tas sau ir
kitiems įrodo, kad turi. Kas turi - tam bus dar pridėta. Panašiai
būtų, jei žvakės šviesele dalintumėmės su kitais - šviesos visiems
būtų tik daugiau. Tai dvasinis dėsnis. Amen. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058