aha. jau puoliausi rasyt, kaip skaitau vaikams Tao of Pooh by Benjamin Hoff
ir Zen shorts by Jon J. Muth, Mazaji princa ir Jonatana Livingstona, kaip
as klausausi vaiku ir is ju mokausi filosofijos, apie tai, kaip keturmete
mergaite tvirtino man, jog dievo nera, o as jos klausiau, bet kazkur juk
jis turi buti, jei zinom jo varda. tuomet ji man: jis sedi uz to medzio. ir
ka jis ten veikia? skaito savo knyga. o kas toj knygoj parasyta? nieko
neparasyta. tik paveiksliukai. o vat tuose dievo knygos paveikliukuose ir
yra visas gyvenimas. toji pati mergaite mane, jog dievas yra mergaites su
degtukais senelis. danguje, nes mires. kitas vaikas klause manes, ar
neturiu dievo telefono numerio. galeciau juk jam paskambinti ir paprasyti
sustabdyti liuti. nu, jeigu ne dievui, tai bent jau teveliui galeciau
paskambinti juk. aj, daug galeciau papasakoti apie vaikus, kurie teveli
supranta toki pat galinga kaip dieva ir dar daug dalyku galeciau
papasakoti, bet argi cia ne madingesnes sausos mantros? tara bum tara bum
tara bum amen ir vel is pradzios. apinkui ratuku ir net be kryzelio.tiek
to, nerasysiu viso to. juk is tiesu, mie parase, kaip as megstu vaikus
suesti. jie ir yra mano gurmanisko saldytuvo turinys.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058