mes prarandame pagrindą nuo pat to momento, kai leižiame savo protui fiksuotis ant nepasitenkinimo kokiais nors reiškiniais - vargo, purvo, amoralumo - nes mūsų protas tada persiima viso to formą ir ją įkūnija... Esame mąstomoji substancija, o ši substancija visada įgauna formą, apie kurią yra mąstoma. Dėkingas protas pastoviai save fiksuoja ant geriausio ir tikisi geriausio, ir šis tikėjimasis virsta tikėjimu, kuris gimsta iš dėkingumo. Kiekviena dėkingumo banga išplečia tikėjimą, o tas, kuris neturi dėkingumo jausmo, praranda tikėjimo gyvybę. O be dėkingumo jausmo sunku priiimti tai, kas duodama. Nes duodama yra viskas, ko norime. Nemokame priimti, nes nekultivuojame nuolatinio įpročio būti dėkingais už visa tai, ką turime, kuo esame, ir ko dar tik tikimės turėti ar būti... . Tad neverta gaišti laiko analizuojant kitų trūkumus ar klaidingus plutokratų bei korumpuotų politikų veiksmus, nes net ir jų organizacija atveria galimybes. Jei ne jie, kiltų anarchija ir galimybės būtų mažesnės. Dvasiniai dėsniai ir su jais susitvarkys. Mes siekim atrasti harmoningą santykį su gėriu dabar, kad ir jis judėtų į mus. Visas protinio sureguliavimo, sutaikymo procesas galėtų tilpti viename žodyje - DĖKINGUMAS. Daugumai žmonių, kuriems atrodo, kad jie gyvena teisingai, bet vistiek vargsta, trūksta dėkingumo. Dėkinga siela yra arčiau Dievo ir kur kas daugiau palaiminimų - laimės gali iš Jo priimti. Ir kuo daugiau palaiminimų ji priima, tuo gausiau jie į ją plūsta. Dėkingas protas suartėja su savo Šaltiniu, su Kūrėju. Akcija lygi reakcijai. Dėkingumas verčia žiūrėti į visumą ir apsaugo nuo klaidos, kad aprūpinimas yra ribotas ir taip apsaugo protą nuo konkurencinių minčių. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058