Aš tai laukiu mūsų dievo po palme praskrendant tiesiai virš mano stogo. Visuomet Dievą įsivaizdavau, kaip žmogų. Juk Anas mane pagal savo paveiklsą, tpsknt. Tai va, aš vis pagalvodavau, kad gal Dievui galvą skauda, gal baisiai tingisi kartais tų maldų ir prašymų visokių klausytis. Kai taip pagalvodavau - norėdavau Dievą už rankos palaikyti, šyptelti jam, padrąsinti. Tai taip ir padarysiu. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19058