Visų pirma, teisingumas nei šiuo Garliavos atveju, nei kokiu tai kitu
nėra teisininkų (tarp jų ir teismų) monopolis ar nuosavybė.
Teisingumas yra tam tikra visuomenės būsena tam tikru laikmečiu ir yra
neatskiriamas nuo tiesos (teisybės), teisės, gėrio bei įvairių šių
žodžių darinių. Teisingumas yra moralinė kategorija. Taip jau
istoriškai atsitiko, jog tik teismai vykdo teisingumą ir tą daro pagal
įstatymus (teisę), kurie yra teisingumo vykdymo sąlyga. Įstatymai
negali būti priešingi tam, ką teismams reikia vykdyti. Dažnai  teisė
gali ir turi būti teisingumo dalis. Tai tie atvejai, kada teisė atitinka
teisingumui. Teisė gali pagal savo prigimtį turėti valstybės prievartos
 požymių, tačiau ji ir tada yra gėris. Ta prievarta numatoma tik labai
konkrečiais atvejais ir paprastai kiekvienas valstybės prievartos
žingsnis yra detaliai aprašomas. Dėl to, pavyzdžiui, pagal įstatymą
priimtą teismo nuosprendį nuteisti žmogų laisvės atėmimu, galybė
teisės normų yra nustatyta dėl bausmės atlikimo. Detalios prievartos
procedūros yra ir kitais atvejais. Pažymėtina, kad tokiais atvejais dar
viena taisyklė galioja. Jokia prievartos procedūra negali prieštarauti
taip vadinamai materialinei teisei. Antai, jeigu prievarta yra draudžiama,
tai toks draudimas turi absoliutų bruožą – negalima nei fizinė, nei
psichinė, nei kibernetinė, nei jokia kita prievarta.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19938