manau, visa bėda atsiranda, kai rašytojai turi talentą, bet neturi pažiūrų. Taip buvo su Ruso, Braunu, Ivanauskaite. Ivanauskaitės dabar tikrai nebeskaityčiau, praėjo jos laikas; Umberto Eko (supainiojai su Fuko) irgi kažkada skaičiau; vėliau buvau pasiėmusi Fuko švytuoklę, bet nepajėgiau susikaupti ir numečiau. Kol galop visai lioviausi skaičiusi grožinę lit., nors taip, iš meninių kūrinių daugiau galima sužinoti apie istorinius dalykus nei iš vadovėlių. Tarkime, pažiūri filmą "Karalienės sesuo" ir ilgiems laikams atsiveria plati anglikonizmo atsiradimo panorama, buitis, santykiai ir papročiai. Tiesa, norėjau tau papasakoti apie tokį suktą dalyką, jei turi laiko, skaityk. Yra toks Vladimiras Megre, na, nepasakysi kad didelis rašytojas, matyt, turėjo savų tikslų iškreipti sovietų tikrovę ir susukti naivuoliams smegenis dėl KGB, religijų sampratos ir pan. Rašė labai lėkštai, tiesą nevykusiai supindamas su melu. Apie tūkstantmečio pabaigą turbūt ne tik Lietuvoje buvo l. populiarus (Lietuvoj net egzistavo toks Megre skaitytojų klubas, turbūt ne tik Lietuvoj). Perskaičiau dar tik dvi knygeles iš jo vadinamųjų raštų (Anastazija, Skambantys kedrai), kitų eisiu ieškoti. Problema ta, kad toji miško gyventoja Anastazija, kurią vaizduoja Megre, yra tikra, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Tikra yra jos neeilinė patirtis, jos gebėjimas prasiskverbti į pasaulį ir matyti jį taip, kaip retas mato. Ypač nerealūs jos ryšiai su augalais; manau, tu suprastum, nes matosi iš tavo rašymo. Parašiau šiaip, jei turėtum kantrybės skaityti, atsirinktum, kas kaip. O čia dar specialiai cc iš tos knygelės pacituosiu: "Ligos yra vienas iš Dievo bendravimo su žmogumi būdų". -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19938