Labas rytas, o man rodosi, kad nuostabu, tik Šatėnuose įmanoma - atsikeli rytą, keri kavą, pasiginčiji (aršiai) apie Jėzų ir bažnyčią. Kur dar taip? Jau vakar norėjau parašyti komentarą, bet netas buvo kaži kur prašapęs. Taigi, apie po palme - kadangi teko su Rolandu susitikti tik kartelį ir tik menkai pabendrauti, vertinu jį ne kaip bičiulį, dėl kurio dvasinių ir psichinių būsenų jaudinčiausi, o kaip rašytoją. Mano žiniomis bet kokia kūryba neprivalo atsakinėti į klausimus, duoti gatavus receptus ir pan, pakanka, kad ji iškelia klausimus. Šiuo atveju Rolando keliami klausimai ir jų pateikimo būdas man labai įdomūs (gal būna geresnių ar sipnesnių kūrinių, kaip visiems rašantiems). Tikrai džiaugiuosi, kad šiuolaikinėje LT literatūroje yra žmogus, kurio temos/klausimai yra tokie, ir pakankamai aštrūs, kaip matome, jei sukelia tokias diskusijas. Nemanau, kad išvis verta knisti, ar jis, kaip asmuo, eina teisingu keliu, ar ne, vargu, ar kas gali į tokius klausimus atsakyti. Literatūra nuo dogmų tuo ir skiriasi, kad palieka skaitytojui teisę apsvarstyti, turėti savo nuomonę, kaip ir rašančiam nežinoti teisingo atsakymo. Tas pats kankinantis klausimas, tik apvilktas kitu siužetu, pakankamai skaudus pačiam autoriui, visai neformalus - visa tai tik gero rašytojo bruožai. Taigi, taip džiaugiuosi, kad šiuolaikinėje literatūroje vis dar ginčijamės apie dievo vietą mūsų širdyse. O asmeniniai po palme keliai ir klystkeliai, man rodos, yra tik jo ir dievo reikalas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16799