Džiaugiuosi, kad taip tvirtai mąstai, visai neblogai, tik, man rodos, tvirtindama, kad „kas beatsitiktų, žmogus žino, kad viskas baigsis gerai“, anuliuoji amžinos pražūties galimybę, o tai reiškia, kad atimi iš žmogaus laisvę, t.y. darai iš žmogaus robotą, niekais verti Dievo kūrybą:). Ir kai žmogus už nieką neatsakingas, argi tau jis atrodo visavertis? Taigi tos „galutinės atsakomybės“ jis niekaip negali nusimesti. Kažkur NT, regis, Paulius, yra pasakęs: „siekite savo išganymo su baime ir drebėdami“ - t.y. nebūkite lengvabūdžiai, per daug nepiktnaudžiaukite Dievo gailestingumu. O ten apie netikinčių nesaugumą ir pyktį geras sąsajas išvedei, bet tai tinka, man rodos, labiau psichologijai. Nors, žinai, per daug nesiginčiju. Kita vertus, nesutinku, kad bet kokia religija gali teikti tikrą saugumo jausmą. Sakau, nebent psichologiškai, bet ne antgamtiškai. Kaip gali koks nors stabas žmogų iš tiesų nuraminti? Dėl Krankt, matysi, ji pati, jei tik perskaitys, būtinai paprieštaraus, nes nei seksas, nei feminizmas nėra religijos ir jais tikėti negalima. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16799