Mano (žmonos) šuo pats vedžiojasi po sodybą kada nori ir kiek nori. Kaip ir Murzius, ir vištos. Gražiai kregždės lipdo lizdelį. Po truputį, sluoksniukais. Palaukia kol išdžiūna ir vėl uždeda sluoksniuką. Niekaip nesgaliu suprasti kaip jos sugalvojo, kad būtina dėti armatūrą iš varpučio, kad tvirčiau laikytusi ir neišlūžinėtų gabalais kaip mano naujai nupirktas iš maksimos molinis glazūruotas uzbonas. Baltas su gėlyte. Priskyniau visokiausių spalvų didžiulę alyvų puokštę ir pamerkiau. Po kurio laiko, apvytus alyvoms, ir vandens likus gal kokiam trečdaliui, ištraukiau suvytėles ir ruošiausi ant jurginukų išpilti likusį vandenį. Laikydamas už rankenos nusinešiau laukan, palenkiau ąsotį, kai, staiga ąsotis su visu vandeniu nukrito į gėles. Rankoje liko tik rankena. Net apstulbau iš netikėtumo. To dar nebuvo. Galėjo nukristi nešant kambaryje, sudužti. Net nežinau kaip elgtis, išmesti ar gal mėginti priklijuoti rankeną? P.s. Žmona griežta? :))) Bijai vilko-neik į mišką. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16799