einu toliau grybo pjauti, kaip ivsė siūlo. Tarp kitko, musmirė, mano giliu įsitikinimu, irgi grybas (apie 161670 kalbu, kas nesuprantat). Ir šiaip nebūkit tokie užtikrinti, kad musmires reikia išrauti su šaknimis (aišku, romantinis tai idealizmas!). Gal kokie 5 iš šimto taip mano, bet nemato perspektyvų, kas atsitiks, kai liksim be musmirių ir dilgėlių. Steriliuose visuomenese lengvai įsisuka kokia ideologinė infekcija ir išpjauna visą populiaciją. Visų mūsų vaizduotės gal ir piešia tik i save panašius, bet negali gyventi vien su savimi, reikia ir kitokiu. Šiąnakt sapnavau leidimąsi su lėktuvu. Iš kelių kartų, buvo dublis nr 2, nes pirmasis nepavyko, nusileidęs lėktuvas lėtai sukosi ir uodega tėskėsi į oro uosto pastatą. Teko nusileidimą kartoti (neturi gi ko prarasti), antrą kartą jau geriau, nepamenu, ar buvo trečias kartas, bet visi laimingi patekome į viešbutį. Gera, linksma kompanija. Tik, matyt, visi jau nebegyvi. O Parulsky rašo taip šleivai, kad net gėda dėl jo. Jokios minties, jokio turinio, vien tik forma krūta. Nuo kada neuronai juda 400 km per val greičiu? Galėtų bent kokį žinyną atsiversti prieš rašydamas. Bus tau pas jį žinynai, tušti buteliai dar dar. Taip ir nesuprantu, ko jis kiša savo straipsniukus/popieriukus į suskilinėjusios komjaunimo tiesos sienos plyšius? Žodžiu, šlamštadaris. Ir kas per reiškinys "prisiminimų reprodukcija"? Prisiminimas savaime yra reprodukcija, atgaminimas. Arba "atminties kopijos"? Kopija ir yra atmintis. Jis ką, tas Parulsky - tyčiojasi iš komtieskės skaitytojų? Ką su tokiu daryti? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16799