nesutinku, Noe. galutinę atsakomybę krikščionybėje žmogus nusimeta tuo, kad žino, jog jam reikia stengtis būti geram, bet jeigu nepasiseks, tai jam vis tiek bus atleista ir jis keliaus į dangų - dėl to, kad jis gailėsis, dėl gerų intencijų. žmogus žino, kad yra už jį stipresnė jėga ir kad ta jėga jį myli. kitaip sakant, jis yra kaip vos pradėjęs vaikščioti vaikas, kuris eina, o tėvas laiko savo rankas prie pat jo, kad bet kuriuo momentu galėtų sučiupti, jei vaikas kristų. lygiai taip pat tikintį žmogų krikščionybėje visada saugo Dievas, ir kas beatsitiktų, žmogus žino, kad viskas baigsis gerai. netgi jei tenka vargti, kentėti prieš savo norą - tai Dievo valia ir netgi už tai laukia malonus atpildas. o tie, kurie nereligingi, susiranda kitų tikėjimų, pvz. krankt tiki į seksą ir feminizmą :). tai irgi teikia saugumą, bet tai jau kita tema. o šatėniškių tikrai neduočiau pavyzdžiu kaip neišsikrausčiusių iš proto, nebent gal cc :), o visi kiti, man regis, visi truputį "pričiuožę" vienaip ar kitaip. ir smarkiai pikti, o pyktis paprastai kyla iš baimės, iš nesaugumo. kaip manai, kam tas daugelio noras pasirodyti geresniais, protingesniais už kitus, sumenkinti, įžeisti kitą ginčijantis, tiesiog sunaikinti tą, kuris mano kitaip? iš nesaugumo greičiausiai, iš pastangų įsitvirtinti. kai esu saugus, visa ta erzelynė atrodo visiškai tuščias daiktas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16799