O jums patiktų, kad aš miknočiau, jog nieko nežinau, kaip ten su tuo
tikėjimu, jog nieko neįmanoma pažinti, jog galas žino, kaip ten yra iš
tikrųjų, Dievas gal yra, bet gali būti, kad jo ir nėra - ir tas, ir
anas yra teisinga ir esmės nekeičia...  Manęs tikėjimas nemoko miknoti,
bet moko kalbėti ne iš savęs (o va kalbėdama savo nuožiūra tikrai
negarantuočiau, kad ką nors tikro galiu pasakyti - jei remsiuosi „savo
menku, netobulu ir baigtiniu žinojimu“), - tikėjimas mane moko, kad
tiesą galima pažinti ir kad Dievas nekalba reliatyviai, bet konkrečiai,
kiek reikia ir kiek mes galime aprėpti. Visa kita - „neištirti beribiai
Dievo laukai ir miškai“ - ateityje, jie mūsų laukia. Kaip kad ir čia,
žemėje, mes žingsnelis po žingsnelio pažįstame Kūrėją. Ir kuo
daugiau sužinome, tuo platesnės erdvės atsiveria. Jei žmogus nieko
negali pažinti, tai ko jis vertas? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16799