Mielas zmogau, ar tikrai mes visi tokie suzaloti, kad ne nebegalime nuosirdziai pasisneketi, ir viska turime vynioti i vata? Juk ir pats rasai Ratzinger'iui pasaipiu tonu, tai kodel Tamsta gali is jo minciu vaipytis, o as Tamstos negaliu paerzint? Ne apie Tamstos asmeni kalba, ar apie Tamstos istorija. Visi ja turime, ir ji, toji musu istorija, palieka ispauda musu savimonei. As manau, kad pasaukimo vedama kunigyste yra nuostabus pasiaukojimas. Mano klynas tam galbut irgi but buves per skystas, o jaunysteje kazkaip ir nerupejo. Nekeliu klausimo del Tamstos asmens, ar asmeninio apsisprendimo - tai kiekvieno privatus reikalas. Apgailetinas Tamstos paskvilis ne vien todel, kad iskunigis saiposi is Sventojo Tevo enciklikos. Juk pats zinai, kad nedera - ne todel, kad butu kokios taisykles, o todel, kad mus izeidi. Dar liudniau, kaip gerai parode greitasis zvilgsnis, ne nesupratai padoriai, ka jis pranese. Jei rupejo, galejai juk taip ir parasyt, kad nesupratai, padiskutuot, betgi kersto savo menkybei kirminas pakurste neva smaiksciai aplot ir protingesni zmogu pamegint apjuokt, save iskeliant. Graudziai ir neprideramai atrodo tokia pastanga, ir jauciau pareiga tokia savo nuomone pasakyt. Todel ir rasiau, nebesikartodamas apie esme, bet apie pacia Tamstos intencija. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17012