Siaip jau mano visa kritika ir ironija buvo skirta butent tokiai binarinei
pasauleziurai, skirstymui i gerus saviskius (nes jie saviskiai) ir ne
tokius gerus nesaviskius (nes jie nesaviskiai), etikeciu klijavimui.
Saipausi is tokiu sugretinimu: jei kritikuoju Po Palme kritika enciklikos
tekstui= pritariu enciklikai ir aklai priimu jos tiesas. Tie, kurie daro
tokius sugretinimus, vadovaujasi ta binarine pasauleziura, kupina
automatiniu stereotipu. Bet ji nera mano. Gal jus suklaidino tai, kad
sarzuodamas binarines pasauleziuros stereotipiskuma pavaizdavau kaip galetu
veikti ta pati fraze "viskas cia parasyta gerai", kai kalbama apie
"saviskius" ir "nesaviskius". Taipogi manau, kad pakankamai gerai atskiriu
dalykus, kurie pasiduoda formaliai analizei ir kurie nepasiduoda. Tekstas
pasiduoda. Ypac kritikuojantis tekstas. O tai, kas uz teksto - nepasiduoda.
Todel ir tvirtinau: is formalios analizes poziurio nemanau, kad Po Palme
gerai pristate ir gerai kritikavo enciklika. Kad tai pasakyciau, galiu buti
visiskas bedievis. Tam pakanka tekstu gretinimo, visai nesiekiant nei
"apginti popieziu" ar, priesingai, "pritarti Po Palmei". O is analizei
nepasiduodancios puses pasakiau, kad jauciuosi vienuose apkasuose su Po
Palme: galiu persiimti jo intencijomis, jausmais, neramybe, pasipiktinimu,
liudesiu, neteisingumo jausmu, kurie skatino ji parasyti straipsni, nors
nematau butinybes del to sutikti su straipsnio turiniu.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17012