Apie Žmogų. Net tada, kai  esame klaikiai vieniši ir ginkluojamės
atsiskyrimu kaip išsigelbėjimu, mes galvojame apie Žmogų. Net teigdami,
kad nėra, nebuvo ir nebus, mes laikome pasąmonės kamputyje užspeistą
viltį - turi būti. Antraip mes iš viso apie tai nekalbėtume. Kitas
reikalas - ar tas Žmogus taps mūsų gyvenimo dalimi, mūsų
išsigelbėjimu. Ir iš viso - ar mums to Žmogaus reikia. Kaip svajonės -
taip. Bet įėjęs į mūsų gyvenimą jis taps konkrečiu asmeniu: su savo
įpročiais, su savo kaprizais, su savo manierom ir tt.
Apie Meilę. Meilė yra įsikalbėjimas. Mes išsirenkame ką nors ir
nuolat galvojame apie jį. Ir kuo daugiau galvojame, tuo daugiau mylime. Ir
ypač tada, kai tas kitas yra išsirinkęs arba išsirenka kitą. Kas kita
yra aistra. Ji nuo mūsų valios nepriklauso. Ji ateina ir praeina staiga -
kai baigiasi reakcija.
Mat kokia aš išmintinga ir patyrusi!
O apskritai Žmogaus ir Meilės ilgesys yra natūralus, įgimtas. Ir
žmogus, kol gyvas, ilgisi, net ir mirdamas.



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17490