Spėju, 894 parašė c:). Aš turėjau galvoj  - nušlifuoti, nugludinti,
bet juvelyriškai, kad tikrovė, kuri išplaukė iš cėcės  širdies
įsčių, ne tik kad nenukentėtų, bet nusimestų, tsakant, apnašas,
apvalkalą, visokius draiskalus ir kad sušvytėtų tokia, kokią jis matė
sielos gelmėse dar be žodžių besiformuojančią. Aš ką nors daryčiau
su pirmuoju sakiniu, iš junginio „kitos svetimos bitės“ mesčiau lauk
„kitos“, t.p. suaktyvinčiau vienarūšių dalių jungtis, kad
nebeliktų monotonijos, braukčiau dll. net, nes ten tokio sustiprinimo
nereikia ir pan. T.p. pirmas ir paskutinis sak. bei „Labai daug bičių
norėjo pasveikinti pavasarį“ man rodo, kad cėcės kūryba labai tiktų
vidutinio amžiaus vaikams, - čia joks papeikimas, nes vaikai itin
ryškiai, gyvai ir paprastai suvokia tikrovę. Sakyčiau, pro kai kurias
cėcės mintis šviečiasi mažutėlių skurdas. O jei ne vaikams, tada
vaizdui reikėtų brangesnių rūbų ir sudėtingesnio kirpimo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17490