Ačiū, pusėtinai... Bet kažkoks padrikumas manyje, nežinia   net
kodėl. Kai  užeinu į kapines, stabteliu prie užšalusio Motinos kapo,
pastoviu, sukalbu maldą už mirusiuosius. Numaldau save...Dabar jau
nenueisiu, ištęžę polaidžio takai, tirpstantis sniegas žliaugia
priekapiu...Niekas jau nestovi už mūsų, kaip sauganti siena, mūsų
tėvai. Bet ar mūsų vaikai turės tokį pojūtį apie mus? Nebent mums
iškeliavus Amžinybėn šmėstels jiems nelyg atavizmas toks panašus
pojūtis...Perskaitysiu, žinoma. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17490