Visa valandą praleidau prie avilių. Pagaliau bitelės sulaukė pavasario- iš pradžių nedrąsiai, po vieną, vėliau tamsiu debesėliu išskrido iš avilio. Ore sklido garsus nenutrūkstantis zvimbimas, duzgimas. Bitės skraidė ratais bombarduodamos sniegą, ir kai kurios gal pirmąjį kartą susipažindamos su savo namu iš išorės. Duomenis juos įsirašys į savo kompiuterį ir vėliau net nemąstydamos strėlės tiesumu pataikys tiesiai į savo avilio praviras duris. Visą žiemą snausdamos jos po truputėlį laižė medų, jų pilvukai išsipūtė, nes tualeto avilyje nėra, o gera bitė į savo lizdą nekakoja. Taip, kad reikėjo ir pakentėti suspaudus kojytes. Aplinkui nedrąsiai sukinėjosi kelios zylės, bet prisibijojo manęs ir bičių neskriaudė. Labai daug bičių norėjo pasveikinti pavasarį,todėl atvėriau duris iki galo. Pavakary reikės pridaryti, palikti tik nediduką tarpelį, kad vėjas avilio neatšaldytų ir, svarbiauia, kad kitos svetimos bitės neužpultų, neišžūdytų šeimos, nepagrobtų medaus. Netoliese pas kaimyną bitininkas profesionalas laiko labai agresyvias bites. Jos užpernai rudenį sunaikino mano vieną avilį, o kito kaimyno net keturis. Nekoks bičiulis. Palikau bites vienas- reikia ir man papietauti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17490