> O tai kaip tu įsivaizduoji kitokį procesą? Visas mokslas spėlionėm
> pagrįstas - kyla mintis (spėjimas), kuri yra įvairais būdais tikrinama.

Šiuo atveju nėra bandoma išvesti kažkokį dėsnį ar atskleisti dėsningumą,
o tiesiog išversti kažką.

> Daug blogesnės pozicijos yra "aš viską žinau" ir "ai, ir taip bus gerai".

Nesiginčiju. Bet toks darbo būdas turi daug šansų tapti antrąja 
situacija: mes čia paspėliosim ir kažkuris panašus į tiesą variantas
praeis kaip „bus gerai“.

<…>

> Realiai dauguma vertėjų yra kažkur tarp šių dviejų ekstremalių taškų,
> ir, deja, bent man jau toks vaizdas, kad kad vis didėjanti jų dalis ne
> siekia kada nors tapti tokiu kaip tavo paminėtas p. Petrukaitis, bet
> gana ramia sąžine slysta link mano paminėto bevardžio "vertėjo" lygio.

Bet tai ar reikia palaikyti šitą slydimo tendenciją?

> Taip, būtų geriau. Ir taip, užtektų. Teoriškai. Praktiškai.... Žinai
> bent vieną Lietuvos vertėją, kuris konsultuojasi su Anglijos arba
> Amerikos specialistu?

Nereikia Anglijos ar Amerikos specialisto. Reikia specialisto lietuvio
kalbančio (ir profesinę literatūrą skaitančio) angliškai. Jis galės
pasakyt ir ką lietuvis gydytojas turėjo omeny, ir kaip tas terminas
verčiamas į anglų.

> Realiai veikia paklausos ir pasiūlos principas. Ir kai klientui reikia
> rinktis ne kas padarys geriausiai, o kas iš viso padarys, tai pats
> supranti. Ir jeigu rezultatas yra _pakankamai_ geras kliento
> poreikiams... Prieš čia ūžaujant, kad pacientas nuo tokio vertimo
> numirs, reikia iš viso žinoti, kam toks vertimas daromas.

Taip, gal tas popieriukas tiesiog kažkur stalčiuje nuglus, bet…
better safe than sorry.

<…>


ic
--
http://rimantas.com/