Am 24.05.2011 11:40, schrieb Rimantas Liubertas: >> O tai kaip tu įsivaizduoji kitokį procesą? Visas mokslas spėlionėm >> pagrįstas - kyla mintis (spėjimas), kuri yra įvairais būdais tikrinama. > > Šiuo atveju nėra bandoma išvesti kažkokį dėsnį ar atskleisti dėsningumą, > o tiesiog išversti kažką. Kadangi specializuotų lietuvių - anglų žodynų yra labai labai kukliai, jau nekalbant apie kitas kalbas, prisipažįstu, kad toks metodas - spėti ir tikrinti, ar spėjimas teisingas - yra ir mano pakankamai dažnai taikomas :))) Žinoma, spėjimas nėra visiškas būrimas kortomis, o remiasi tam tikromis žiniomis, analogijomis ir informacija, galų gale, net intuicija, o ir ieškant patvirtinimo reikia sugebėti atsirinkti, kas yra kas, bet... Va kaip tik vakar labai panašiu metodu nagrinėjau ugniagesių šalmo ypatumus :) :) :). Drįstu teigti, kad rezultatas gavosi labai net neblogas. >> Daug blogesnės pozicijos yra "aš viską žinau" ir "ai, ir taip bus gerai". > > Nesiginčiju. Bet toks darbo būdas turi daug šansų tapti antrąja > situacija: mes čia paspėliosim ir kažkuris panašus į tiesą variantas > praeis kaip „bus gerai“. Toks pavojus yra. Čia jau priklauso nuo konkretaus žmogaus požiūrio, galimybių ir netgi dienos formos. Bet, kaip jau Evangelijoj parašyta - tegu pirmas meta akmenį, kas be nuodėmės.... Aš kalbu ne apie atskirus sprendimus, bet apie šakninį požiūrį, kas yra siektina. >> Realiai dauguma vertėjų yra kažkur tarp šių dviejų ekstremalių taškų, >> ir, deja, bent man jau toks vaizdas, kad kad vis didėjanti jų dalis ne >> siekia kada nors tapti tokiu kaip tavo paminėtas p. Petrukaitis, bet >> gana ramia sąžine slysta link mano paminėto bevardžio "vertėjo" lygio. > > Bet tai ar reikia palaikyti šitą slydimo tendenciją? Tas, kas klausinėja, jau neslysta, ar bent jau stengiasi neslysti, ir tokiam žmogui reikia padėti. Kitas klausimas, kiek ir kokiu greičiu jis pajėgus judėti pirmyn. Ir kartais mums visiems kaip Alisai tenka "bėgti labai greitai, kad liktum vietoj". > >> Taip, būtų geriau. Ir taip, užtektų. Teoriškai. Praktiškai.... Žinai >> bent vieną Lietuvos vertėją, kuris konsultuojasi su Anglijos arba >> Amerikos specialistu? > > Nereikia Anglijos ar Amerikos specialisto. Reikia specialisto lietuvio > kalbančio (ir profesinę literatūrą skaitančio) angliškai. Jis galės > pasakyt ir ką lietuvis gydytojas turėjo omeny, ir kaip tas terminas > verčiamas į anglų. O, čia daug visokių kabliukų tame yra. Pradedant nuo to, kad skaitantis ir _suprantantis_ angliškai dar nebūtinai galės pasakyti tau tą žodį, jeigu tiesiog užklausi, o kaip angliškai tas ir tas? Suprasti (ir gerai suprasti!), mokėti išsireikšti ir versti - yra trys skirtingi dalykai, kuriuos ne visi sugeba (ir ne visi nori, ar tiesiog nėra tam poreikio) įvaldyti. Kitas klausimas dar yra, kaip prie tų specialistų prieiti, jei atsitiktinai neturi pažįstamo? O jeigu tai nepažįstamas, kaip gali būti tikras, kad jo suteikiama informacija yra teisinga, ypač kas liečia angliškus terminus? Praktinis patikimumo efektas ne ką didesnis už forumo :))) > >> Realiai veikia paklausos ir pasiūlos principas. Ir kai klientui reikia >> rinktis ne kas padarys geriausiai, o kas iš viso padarys, tai pats >> supranti. Ir jeigu rezultatas yra _pakankamai_ geras kliento >> poreikiams... Prieš čia ūžaujant, kad pacientas nuo tokio vertimo >> numirs, reikia iš viso žinoti, kam toks vertimas daromas. > > Taip, gal tas popieriukas tiesiog kažkur stalčiuje nuglus, bet… > better safe than sorry. Tas tai taip. O bet tačiau, visada ir visur išliks liekamosios rizikos pavojus. O ne dėl liekamosios rizikos skaitau neteisinga versti visą atsakomybę tik vertėjui - ir klientas - pvz., atitinkamai mokėdamas, - turi prisiimti atsakomybę už kokybišką produktą.