as tik sienas glaisciau, stropiai ir labai gerai, kol pamaciau maniskes
uzpakali. ir lyg koks senovinis mygtukas visas mintis isjunge, tik dvi
paliko- viena apie ora, kita apie nora. tuoj pat sumeciau, kaip nuo oru
prie reikalo prieiti- sakau- paziurek, mieloji, koks pilkas dangus- i viena
dideli debesi pavirtes. mieloji viska suprato taip, kaip ir dera. dar
akimirka pasvarsciau sau- ar tas uzpakalis- tai ka as norejau pamatyti, ar
tai, ka ji norejo man parodyt. bet sita trecia minti tuoj pat nuvijau ir
padariau tai, apie ka kulturingi zmones garsiai nepasakoja. bet jus,
mielieji, ne tokie jau ir kulturingi.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863