Tikrai, Anushka. Bet tragiška yra tai, kad mes (aš, kas nors...) negalime tai šviesai atsiverti. Nei šį rytą, nei kitą, nei kada nors iki mirties. Arba tik kartais, t.y. su perttraukomis (kai užsisklendžiame nuodėmėje). Netiesa galbūt tai, kad tikėjimas neturi nieko bendro su protu. Na kaip jau čia taip? Dievui reikia viso žmogaus, kodėl jis turėtų atmesti jo protą, jeigu tuo protu pats žmogų apdovanojo? Na, esti atvejų, kada tikėjimas trenkia kaip akinantis žaibas, perplėšia mūsų sielos tamsą, ir mes nežinome, n e s u v o k i a m e protu, kaip tai įvyko. Gerai, pakaks, o tai miestė vėl padūks ir išsitrauks iš palovės batą. Dėl tavo dukters. Patikėk, man įdomu ir kai Briedis kalba apie savo atžalas, ir kai tu. Briedis turi daug „principo“, o galėtų savo bachūrėliams būti minkštesnis. O į tave atkreipiau dėmesį jau seniai, kai savo dukrą skeptiškai mokei, kad meilės nėra, regis taip. Yra, Anushka. Yra meilė, antraip ko tu verktum taip, kad net šunes išsigąsta? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863