Praėjo noras tau rašyti ir aiškinti. Nėra prasmės - nei tau įdomu,
nei kitiems aktualu. Be to, didžiąją komentaro dalį turėčiau
aiškintis, kodėl darau tai, ką darau. O čia prasidės nesusipratimai,
nes mano ir tavo (t.p. daugelio kitų, čia ir kitur esančių) žvilgsnio
kryptys visiškai skiriasi. Galiu tik bendražmogiškai paaiškinti: kai
žmogus mato ką nors klimpstant ar žūvant, jis negali abejingai tylėti
ir laukti, kol tas išsikapanos arba paskęs. O tu man ką siūlai?
Nelaimės akivaizdoje pradėti svarstyti, ar aš turiu pakankamai jėgų
gelbėti kitą, ar esu tinkama tam, o gal man nedera kištis ir reikia
laikytis nuostatos, kad „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių
skęstančiųjų reikalas“? Čia visi jaučiasi taip tvirtai stovį ant
žemės, kad jiems vien jau mintis apie gelbėjimą yra juokinga.
Papasakosiu anekdotą apie protestantus. Tie irgi eina ir kalba
netikintiesiems, kad jiems reikia gelbėtis, įtikėti į Kristų ir pan.
Taigi vienas iš jų atsakė: „O aš ir nežinojau, kad esu
pražuvęs“. Taip ir yra. Pastangos šiais laikais kalbėti apie
amžinąjį gyvenimą ir sielos išganymą taip nuvertintos, kad kelia
juoką. Ir pats amžinasis gyvenimas yra veikiau įsivaizduojamas kaip
laimingas gyvenimas žemėje, o ne anapusybėje. Dar dėl tos žvilgsnio
krypties. Tu, Anushka, labiau vertini žmogų, o aš - Dievą. Dėl tos
pačios priežasties kaip ir tu  ir Ivs tvirtina, jog po palmė labiau
skelbia Evangeliją nei aš, nors akivaizdu, kad jis tiesiog tyčiojasi iš
to, kas žmonėms šventa. Po palmė iš tiesų stovi tarp tų, kurie
tyčiojosi iš Kristaus ir spjaudė jam į veidą. Ką tu darytum, jei tai
suvoktum? Ką darytum, jei matytum, kaip į tai, kas tau artimiausia ir
brangiausia, spjaunama atsikrenkšėjus skreplių? Tylėtum ir svarstytum,
ar tau kištis, ar ne?.. Taigi žmogiškomis akimis vertinant svarbiau, kas
kaip kalba, o ne ką kalba. Kitaip sakant, svarbiau pakuotė, o ne pati
dovana. Vis dėlto pripažįstu, Anushka, kad svarbu ir pakuotė, ir
dovana. T.p. pripažįstu, kad ir aš padariau daugybę klaidų, buvau
šiurkšti, pikta (čia išskirk kontaktus su ragana ir pan. - ten jau buvo
kolionės, bjauru, į tokius dalykus suvis nederėjo leistis). Iš tiesų,
aš ne Efezo vyskupas Timotiejus, Pauliaus draugas ir bendražygis. Bet ir
moterys lydėjo Kristų, net stovėjo po kryžium, kai kiti išlakstė.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863