O mane erzina, kad žmonės taip savęs nevertina, jog nori, kad su jais apie tikėjimą kalbėtųsi kaip su mažais vaikais, kaip su durneliais, kuriems viskas galima ir už nieką nereikia atsakyti, kad „įtikėjus“ galima gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų, na, retkarčiais „pagarbinti“ Dievą taip, kaip pačiam norisi, „laisvai“, svarbiausia, kad niekas neverstų ir kad nereikėtų atsiskaityti jokiam autoritetui. Kaipgi, juk soste, pačiam pasaulio centre sėdi „tikintysis“, laisvas, nuo nieko nepriklausomas, niekam neatsiskaitantis, pripažįstantis vienintelį Autoritetą - PATĮ SAVE. Debilai!!! Tai viena. Antra - „dievo meile dazniausiai issilieja pykciu, neapykanta ir panieka“ - su gailesčiu pagalvojau, kad turi galvoj mane. Nesiteisinsiu, mie, galvok, ką nori. Pasakysiu, kad tai ne Dievo meilė, o ханжество, labai man patinka tas rusiškas žodis. Bet pykti, kaip jau galėjai suprasti, ne tik galima, bet ir reikia. Kristus irgi pyko. Reikia irgi žiūrėti, kas, kada ir kaip pyksta. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863