vajėėzau, Noe, gyvenime taip nemokiau nieko, kad meilės nėra. Kada aš
taip sakiau? Gal koks pajuokavimas tam tikrame kontekste buvo? O kad
paverkiau, tai ką? Aš gi gyvas žmogus. Kodėl tu čia taip aštriai, gal
galima kaip nors nepriminti, kas man skaudu? Čia jau kažkaip net ir
negražu, ne tik kad su tikėjimo skleidimu nieko bendro. Papasakočiau
apie tai, kaip bendrauju su dukra, kodėl ne, tik labai nenorėčiau, kad
pradėtum ieškoti, ką darau ne taip. tas "dėmesį atkreipiau jau seniai"
baugina. Nesu tikra, kad auklėju gerai, kai ką nors myli, o ypač dėl
vaikų, negali matyti objektyviai. stengiausi, kad išaugtų savarankiška,
kuo mažiau diktuoti. Džiaugiuosi, kad galim kalbėtis valandų valandas
apie ką nors, galim, kartais sugalvoti kokį pokštą kartu ir
besijuokiant jį įgyvendinti, pirmą valandą nakties išsikepti keksiukų
ar staiga sugalvojus nueiti į kiną. Mano dukrai už mėnesio bus
devyniolika, ji jau suaugęs žmogus, kažkuriais momentais dar
kategoriškesnė už mane - nevartoja alkoholio, nerūko, negeria kavos
"nes neskanu visai". Aš buvau jauna mama ir tikrai nemanau, kad viską
padariau gerai, nemanau, kad dukra be ydų. Bet vis tik man taip smagu, kad
tu žinotum, sakyčiau, kad kaip ten likimas sudėlios toliau, vis tiek tai
vienas iš nuostabiausių dalykų

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863