Eik tu sau, po palme, bet kaip tu sugebi nepraleisti nė menkiausios progos ir, išvertęs ją į išvirkščią pusę, tempti kitus į savo netikėjimą. Gydytojau, pats pasigydyk:). Nenoriu aš čia atkreipti per didelio dėmesio į savo asmenį, bet turėtum žinoti, kad turbūt nėra tokio tikinčiojo, kuris nuolatos, be pertrūkių, be sustiprėjimų ir susilpnėjimų vienodai tikėtų. Turėtum prisiminti Paulių, kuris į savo gyvenimo pabaigą pasakė: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Tikėjimą reikia saugoti, puoselėti, brandinti. Neauginamas (arba atsiradęs pavojingoje aplinkoje) tikėjimas nyksta. Ko stebiesi, kad aš jį protarpiais prarandu? O pagalvok, į ką pavirto tavo tikėjimas? Apendicitas beliko, o ne tikėjimas. Netikėti yra blogai. Tai, kad aš netikiu, yra blogai. Jei nori žinoti, netikintiesiems jaučiu (t.p. ir sau) savotišką panieką, nes netikėjimas yra bukaprotystė, ką besakytum. Taigi vienatvė, po palme, atsiranda, kai sieloj nebėr Dievo / tikėjimo, o į žmones irgi negali atsiremti, nes panašios (tikėjimo) patirties jie neturi. Absoliuti vienatvė, baisi vienatvė - nei Dievo, nei žmonių, nei galų gale savęs nebeturi. Tai štai kokia yra tikrovė. Ir prašom neprimetinėti man, neva „evangelizuodama“, kaip sakai, esu nenuoširdi ir skelbiu tai, kas man pačiai svetima. Veikiau netikėdama esu nenuoširdi. Būti be Dievo - pragaras. Būti be žmonių - irgi pragaras. Aš trokštu turėti ir Dievą, ir žmones. Tai yra mano drama, mano skausmas, o ne tuščia veidmainiška evangelizacija. Kodėl tu pats, po palme, nuolatos kuo atkakliausiai skelbi savo idėjas? Juk nelaikai savęs veidmainiu? Tai kodėl laikai kitą? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863