galvoju, ką čia aš galėčiau parašyti tokio bjauraus, kad Anuškai palengvėtų, ir nieko gero nesugalvoju. na, nebent tai, kad mes, t.y. žmonės, dažniausiai esam tokie vargšai, kurie atleidžia tiem draugam, kurie, kaip gerai r sakė, neverti menkiausios tavo ašaros, o išprašo jų tiek, kad patys, svolačiai, jose prigertų. tik tuo metu, kai verki, jie būna toli ir jiem niekas negresia, o paskui sulaukia mūsų atleidimo. aš vienam panašiam į taviškį (ir kas tuos pinigus sugalvojo, kad juos kur!) sugebėjau atleisti (jei išvis kada atleisiu) tik po to, kai kažkaip (ta psichonkologė pasakytų - emociniu lygmeniu) suvokiau pagaliau, kad jis tikrai manęs nebuvo vertas, jei galėjo šitaip... o iki tol, kol tik intelektiniam lygmeny tuo klausimu maliausi, tai oi kaip skaudėjo. dabar bendraujam. ir netgi su tuo žinojimu, kad nevertas, kad mes visi vidutiniai (anot tos pačios psich.), kad idealių nėra... kaip tik dėl to - kad idealių nėra. ir kaip tik dėl to mes vargšai, pasmerkti būti su neidealiais. arba staugti vilkais iš vienatvės. deja. ai, gyvenimas mus veda per tokias duobes, o kai pagalvoji - nei prasmės, nei tikslo jose. nors gal kas nors suranda tą prasmę, gal ir tu būsi tarp jų :) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863