Manai man neskauda širdies, manai, kad esu šaltas ir abiejingas. Matau
kaip tu kankiniesi su tuo tikėjimu. Tai tiki, tai netiki, tai griaužiesi,
kad silpnumo valandėlėje netikėjai. Liūdna, kai matau kaip tu
pergyveni, kiek išlieji energijos ir jėgų iki išsekimo, apatijos ar
depresijos kovodama prieš netikinčiuosius, juos  evangelizuodama.
Bergždžias reikalas. Suprasčiau tavo pastangas, jai Dievas būtų iš
tikro, bet kadangi Jis yra išgalvotas, nors ir gerų intencijų vedant,
tai darosi liūdna, kad tavo triusas yra dėl Nieko. Belieka tik tavęs
gailėtis ir užjausti kai būni palūžusi,nusivylusi, nors šiaip esi
kaip reta tvirtos dvasios , nors kūnu ir silpna. Jei tau tikėjimas yra
reikalingas kaip oras, tai tikėk, bet pasigailėk savęs, nedirbk
beviltiško Sizifo darbo. Nei Tavęs niekas nepakeis, nei tu čia esančių
nepakeisi, nes čia ne vaikų darželis, kurį gali įtikinti bet kuo.
Sakoma-kuprotą tik grabas ištiesins. Jei nori, gali sakyti, kad tau
nereikalingas mano gailestis ir užuojauta, kad man jie labiau reikalingi,
ir , gal būt, būsi teisi. Norėčiau matyti tavo veide daugiau šypsenos,
nei pykčio.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16863