vakar buvau pasisovus pasiziuret abi dalis "trifidu dienu". ta knyga man
paliko ispudi, gal todel, kad skaiciau seniai, o sovietmeciu bet kas dare
ispudi, nes buvo ant tuscios vietos. atsimenu, skaiciau iki isnaktu, o
paskui bijojau eit i tutuka, atrode, kad uz kiekvieno kampo tyko trifidas,
nusitaikes smogti savo nuodingu geluonimi. is pat pradziu neatitikimai su
knyga, bet bala nemate. kovojama su visuotiniu atsilimu - tai jau
suaktualinimas. paskui, kai trifidai tarsi ibesti apstojo vieuolyno sienas
ir nustojo zudyti (suprask, sventos vietos aura juos sulaike) ir kai
vanessa redgrave, vaidinananti egzaltuota vienuolyno virsininke, uzkalbejo
apie geri, gailestinguma ir lygybe (primine vakarykscius pokalbius cia,
t.y. aname numeryje), nuejau praustis. burbtelejusi, kad filmas inspiruotas
niueidzininku. na, reiks paklaust kaip ten baigesi. pas mus siandien ilgai
miegama. beje, knygoje buvo aiskiai pasakyta: trifidas yra augalas ant
triju koju, kai jis eina, linguoja pirmyn ir atgal, todel slama. virsuneje
turi susukta nuodinga geluoni, kuriuo pliauksteli zmogui ir stovi
laukdamas, kol jis numirs. tada sueda. prosce prostova, zmones! aisku kaip
blynas! o cia kas? kazkokie ciuptuvai, besirangantys kaip gyvates. matyta
is simto kitu filmu apie ateivius ir milziniskus vorus. filmininkai aiskiai
turejo tokia kompiuterine programa su tais ciuptuvais, matyt, brangia, tai
pasieme nuo lentynos ir panaudojo. otgi suskiai. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024