Ir aš kitados esu sapnavęs sapną,
Kad mano širdyje iškrito sniegas,
Kad vidury pražioto paukščio snapo
Sėdėjau ir giedojau apie nieką.

Ir aš buvau toks mažas, baisiai mažas,
Mažesnis už mažiausią paskutinį, –
Taurelėj tulpės susigūžęs lašas
Atrodė man bekraštis vandenynas.

Tačiau naktis namus palieka, aušta
Ir tirpsta sapnas tartum pirmas sniegas.
Vėl didelis šį rytą nubudau aš
Ir neprisimenu nubudęs nieko…

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024