tos visos kalbos apie ligu priezastis - kelkrascius ir demesio stygiu - ir apie vezio isgydymus zodziu yra tokie kliedesiai, kad bjauru klausytis. taip sneka is baimes tie, kurie save laiko teisingesniais ir gudresniais uz kitus ir mano, kad, toliau budami tokie teisingi, ligu isvengs. siandien penkta ryto klausiausi bbc, motina kalbejo apie savo vaika autista. ne nuo pradziu girdejau. apie jos vargus ieskant tam vaikui geresnes vietos - ligoninej ar specialioj mokykloj. jis mire netiketai budamas virs trisdesimties. ji istikdavo epilepsijos (ar panasus) priepuoliai, bet niekuomet nakti, o tik diena. o takart istiko nakti ir ji rado jau negyva. tevai labai pergyveno, sake, netekti vaiko tai tarsi netekti savo kuno dalies. tiesa, guodesi tuo, kad neatsitiko taip, kad tevai numire pirmi, o vaiku nebera kam pasirupinti. ir taip butu nutike net ju atveju, o ju biznis sekesi gerai, kaip sake moteris, ir jie turejo "siek tiek pinigu". sunui mirus jie tapo autizmo tyrimu finansuotojais. paaukojo viso pem penkis milijonus svaru. moteris sake, kad pasiekta rezultatu, bet gal ji taip save guode, nes as esu girdejus, kad tai palaptinga liga ir nepagydoma niekaip. tai va, ka ji pasake, kalbedama apie sunaus liga: "gyvenimas nera nei lengvas, nei teisingas, nei mielasirdingas". manau, reikia su tuo susitaikyti, neverciant kaltes susirgusiajam ir nemanant, kad paciam tikrai pavyks pergudraut likima ir issisukti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024