Šiandien važiavau į Molėtus, keliu, blaškomas stiprių vėjo gūsių.
Aplinkui žalsvai pilki laukai, juoduojantys arimai ir tolumoje
dunksančių miškelių tamsūs siluetai. Krapnoja lietutis.Kažkada
jaunystėje toks pilkas paveikslas atrodė niūrus, svetimas,atgrasus.
Dabar, kaip koks miško žvėrelis, žiūriu į visą taip kaip į savo
įprastus gimtuosius nuostabiuosius namus. Viskas pažįstama iki
smulkmenų, suprantama, sava. Kaip gera dabar,pasprukus nuo įkyraus miesto
triukšmo, nuo nesibaigiančio erzelyno, nuo nemalonių kvapų. Nereikia
nei meditacijos nei jogos pratimų, kad pajustum ramybę. Užtenka tik
peržengti durų slenkstį ir gamta, kaip motina, šypsodamasi ištiesia
rankas tave sutikti. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024