Labai džiaugiuosi, kad rašai gražius komentarus, linkiu ir toliau taip
džiuginti kitus, bet labai prašyčiau atsargumo interpretuojant
religinius bei tikėjimo dalykus. Antai labai abejotinas 513 kom. patarimas
nesimelsti, jei žmogus neprašo. Visada ne tik galima, bet ir reikia
melstis, jei matai, kad kam nors reikia pagalbos, nors to žmogus ir
neprašo. O kodėl tas, už kurį meldiesi, atsigręžia prieš tave? Tai
piktosios dvasios veikla. Jai labai nepatinka, kad žmogus sprūsta iš jo
nagų, dėl to ji pradeda atakuoti besimeldžiantįjį. Jei nustoji
melstis, paprasčiausiai pasiduodi velnio įtakai. Kai kurie tikrai
neatlaiko, nes kai meldiesi, savanoriškai užsikrauni to žmogaus blogį.
Aš pati irgi patyriau visokių reakcijų - vieni  pasidaro man geri,
švelnūs ir palankūs, kiti pyksta, o pasitaiko, kad net pradeda
neapkęsti, - tai reiškia, kad yra didelėj piktosios dvasios įtakoj.
Jokios žmogaus laisvos valios per maldą nepažeisi, nes juk žmogus
sąmoningai renkasi - pritarti gėriui ar ne. Dar turėčiau klausimą dėl
"prigimtinio krikščioniškumo" - "net pagonis, kuris nėra praradęs
ryšio su savo dvasia/siela, yra nepraradęs ryšio su Dievu, nors to gali
ir nežinoti, kaip va, pvz., mie:))". Kaip čia įsikomponuoja mūsų
senoji sugadinta prigimtis? Gal veikiau reikėtų sakyti "yra atradęs
ryšį"? Šitaip yra įmanoma, bet vis vien reikia sąmoningo žmogaus
sutikimo, nes Dievas per prievartą nė vieno negali išganyti. Panašiai
ir J. Ratzingeris atsiliepė apie K. Rahnerio "anoniminę krikščionybę".
 Dar pastabėlė dėl Hario Poterio. Esama įvairių nuomonių apie tą
knygą ir filmą, liberalai tvirtina, kad juose nieko blogo, esą
išlaikoma perskyra tarp gėrio ir blogio ir pan. Bet va Vatikano
egzorcistas G. Amorthas griežtai vertina - knyga skatina vaikus tikėti
juodąja magija ir burtais. Aš pati nemačiau - gal reiks šiandien
pažiūrėti.  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024