"Ir jis reikalingas ne tiek tavo "priešui", kiek tau pačiam. Nes
neatleisdamas tu save prirakini prie savo priešo neapykanta. Tavo/mūsų
neapykanta tau/mums kenkia ir gramzdina į ego. Jautiesi atleidęs, kai
protas atgauna ramybę. Negali juk neatleisti vaikui už jo klaidas.
Daugelis suaugusiųjų yra kaip vaikai, jie nepažįsta savęs ir
nesupranta kas su jais vyksta."- Sutinku šimtu procentu, pats esu
priėjęs šios išvados. Mastydamas apie naivių,  bemokslių, beraščių
vaikų- Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, jiems tik vienintelį kartą
nepaklausius Dievo, pasmerkus juos, jų vaikus, ainius, kartų kartas
kęsti baisiausias kančias Žemėje, tame tarpe ir skausmuose gimdyti?...O
Nojaus tvanas, kuriuo metu paskandinta ne tik visa žmonija, bet ir
paukščiai, gyvuliai,išskyrus kažkodėl žuvis?....tai yra neapsakomas
žiaurumas, neatlaidumas. Žinoma, teologai, pasitelkę demagogiją, Dievo
žiaurumą aiškina kaip gailestingumą, meilę, laisvą valią ir t.t.
Taip  siuvami nuostabūs karališki rūbai, nors plika akimi  matosi, kad
karalius yra nuogas.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024