Sveikučiai, su nesibaigiančiom šventėm. Ką tik kažkelintą kartą pažiūrėjau "Muzikos garsus", gerai nuteikė. "Ten aukštai, kalnuose, žaidžia vėjas ir saulė"... Ech, šelmiai, kaip trokštat būti nekalti, sumenkinti Kalėdų, t.y. Išganytojo gimimo svarbą - viena žaviai numoja ranka į viską ir nesigilina į nieką, dėl to "kaltės jausmas retas svečias", kita seka niekų pasaką apie išvarymą iš rojaus "kaip būtiną būseną" (Opinija, regis, įklimpai į gnosticizmą ir okultizmą), trečia iš psichologinės varpinės paverčia viską liguistu polinkiu kentėti užuot pripažinusi Aukos prasmę (kam tuomet tas Dievo gimimas?), ketvirta apskritai putoja neapykanta, kam nepripažįstamas jos nesibaigiančių retransliacijų iš bbc srautas. Patinka jums ar ne, bet sakiau ir sakysiu tiesą apie jūsų gudravimus. Tik nelabai ką turėčiau paprieštarauti 611am. Reikia mylėti, nes tai išties vienintelė sąlyga. "Keliu akis į kalnus, iš kur ateis man pagalba..." -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024