Tiesa,  vakar Jonai nebesiryžau atsakyti į klausimą apie Dievo meilę.
Nesiruošiu rašyti pamokslų, tiesiog iš susijaudinimo negaliu nutylėti,
juo labiau, kad ir gerb. Opinė kažkaip aptakiai pavaizdavo Dievą, tyčia
ar netyčia nutylėdama Jo kaip Asmens klausimą. Taip, Dievas
nekontroliuoja, bet neapsakomai rūpinasi mumis, taip, kad nė vienas
plaukas nenukrenta mums nuo galvos be jo žinios, Jis viską palaiko savo
Apvaizda, - ir šito dalyko nevalia pamiršti; t.p. pasakyta mums: be
manęs jūs nieko negalite padaryti, ir t.t. Labiausiai, ko velnias
trokšta, Jona, yra tai, kad mes nemylėtume Dievo. Taip, jeigu Dievas
būtų degtukų dėžutė, nebūtų jokios prasmės vien jo mylėti, tu
būtum teisi. Deja, Dievas yra pati Meilė, ir ją atstumti turbūt nėra
nieko baisiau. Nesu nė aš išvengusi tos pagundos. Atmenu kažkieno
žodžius, gal jau esu juos minėjusi, kad po mirties nusidėjėliai šauks
kalnams, kad juos užstotų, nes jie negalės pakelti mylinčio Dievo
žvilgsnio.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19024