> Taip, valdžios troškimas pas abu vienodas, tik kiek skirtingi to > troškimo realizavimo etapai ir priežastys. Erdoganas to nori, bet kol > kas gali atsisakyti bet kurią akimirką, o xuilas net jei ir nebenorėtų, > atsisakyti jau nebegali. Visiems diktatoriams ir pretendentams į juos > visada atsiranda teisingas istorinis momentas pasitraukimui, bet ne visi > jį išnaudoja. Man atrodo, ir Erdogano atsitraukimo galimybės vis mažėja. Nuo vasaros jis pradėjo deginti tiltus. Dėl Putino - kaip mes jį bevertintume, formaliai jis irgi demokratiškai išrinktas, o ir realybėje yra neabejotinai populiariausias politikas, nesvarbu kokiais būdais tą populiarumą pelno. O ir šiaip jo represiniai metodai vis dar išlaiko subtilumą, atvirai ir masiškai savo priešininkų nežudo ir į kalėjimą nesodina. Tad manau, gali bandyti perduoti valdžią ne tik kažkokiam įpėdiniui, bet netgi susitarti ir su kažkuriuo politiniu oponentu. Manau, susidarius atitinkamai politinei padėčiai, jis netgi galėtų susitarti su kokiu Chodorkovskiu už imunitetą. Juk galėjo jį ir fiziškai sunaikinti, bet nesunaikino, leido pasitraukti. Aišku, toks atvejis būtų įmanomas tik jam dar tebeturint realią valdžią, kad turėtų kozirių sudarant sandėrį, o ne ją prarandant. > Erdoganas iki šiol yra vis dar demokratiniu keliu išrinktas prezidentas, > kuris rūpindamasis savo valdžia, nepamiršta ir Turkijos interesų. Jis > karų vien tam, kad jį "gerbtų" kitų šalių lyderiai ir pasikviestų prie > bendro stalo, nevykdo. Bent jau kol kas. Tiesiog, jo asmeniniai tikslai > nėra pasaulietinė demokratinė Vakarų tipo valstybė. Na, karų savo malonumui jis negali šiuo metu vykdyti - jo valdžia nėra tokia stipri kaip Putino, o ir galimybės labiau ribotos. Jam dabar problema Turkijos stabilumą užtikrinti.