RaR rašė:
> Pagal sutartį 20% gali pirkti iš tos pat firmos, bet ne iš pateikto
> sąrašo arba už kitą kainą. Iš karto po sutarties sudarymo atostogų
> sezono vidury tas limitas, aišku, buvo išnaudotas. Na jo, tapti tiekėju,
> kai sutartį pasirašo su firma, pasiūliusia vos ne didžiausias kainas
> rinkoje...
>
> Bet klausimo esmė čia - iš viso kam reikalingos tokios sutartys,
> smarkiai ribojančios asortimentą ir suteikiančios monopolį vienai
> firmai, didinančios biurokratinį aparatą ir gaišinančios bei
> neleidžiančios efektyviai panaudoti pinigų? Tuo labiau, kai pinigus

Klausimas dar ar tokios sutartys nepalengvina biurokratinės naštos...
Tarkime jų nebūtų ir ką? Pagal viešuosius pirkimus privalėtum skelbti 
konkursą (rašyti reikalavimus ne konkrečiam modeliui, o bendrinius, 
pačiam rūpintis, kad norimi tiekėjai sutiktų dalyvauti ir t.t. O visa 
tai dar ir užtrunka (nežinau tikslių terminų, bet jie turbūt 
mėnesiniai), o jei dar koks konkurse dalyvavęs užginčija?
Todėl tokias sutartis, kai reikia pirkti einamąsias eksploatacines ir 
kt. medžiagas, kitą reikalingą smulkmę aš tikrai suprantu.
O kas ten per (idiotiški) susitarimai/santykiai tarp 
institucijų/užsakovų ir projekto dalyvių, tai atskiras klausimas; man 
irgi keista, kad projekto dalyviai turi vadovautis užsakovo viešaisiais 
pirkimais, o ne daryti tai savarankiškai (nors kita vertus, juk tai 
projektui pasibaigus, tas monitorius lieka užsakovo nuosavybė?)