Tai kad man pofig, jog tas vadybininkas pardavimo monopolį laimėjo 
būtent savo firmelei ir kokias gudrybes tam panaudojo. Esmė tame, kad 
sudarius tokią sutartį aš negaliu pirkti to, ko man reikia ir už rinkos 
kainą - kai kurių reikalingų prekių nei jų alternatyvų iš viso nėra, o 
esančių kainos, kiek žiūrėjau, visos bent 15% didesnės nei pigesnėse 
parduotuvėse. Nesant tokių įstatymų ir pagal juos sudarytų protingų 
vadybininkų sutarčių, aš galėčiau pinigus leisti daug efektyviau - 
pirkti būtent tai, ko reikia ir už daug mažesnę kainą.



> Reiškia laimėjusioje firmoje buvo protingas vadybininkas, kuris tarp
> kelių šimtų (o gal ir link 1000 prekių) primetė ko bus perkama daugiau,
> o ko mažiau. Ir atitinkamai pakoregavo kainas, kad bendra konkurso
> kaina būtų mažesnė už konkurentų, o einamos pozicijos, kurių tikėtina
> nupirks daugiau, nei pvz. grafoje "planuojamas kiekis" parašyta,
> padengs kelias nuostolingas, kurių gal ir išvis univeras nepirks.
> Vat čia ir skiriasi geras vadybininkas nuo eilinio, kuris moka tik
> direktoriaus paklaust kokią kainą galima pasiūlyt ir atlikt aritmetiką.
>
> Sig.