Tie viešieji pirkimai iš viso yra nesąmonė, bent jau dabartiniame savo pavidale. Dėl tiesioginių sutarčių - jos skirtos apeiti to paties įstatymo nustatytas lėtas ir gremėzdiškas pirkimo procedūras. Rezultatas gaunasi toks, kad tas, kuris gauna pinigus ir yra atsakingas už pasiektą rezultatą, juos leisdamas vietoje to, kad pirktų tą ir už tiek, už kiek jam geriausiai būtų pasiekti nustatytus tikslus (nesant viešųjų pirkimų), turi pirkti tai ir už tiek, ką jam nustato kažkoks biurokratas, visiškai neatsakantis už tų pinigų panaudojimo rezultatą (esant tiesioginėms sutartims pagal viešuosius pirkimus). Tad vietoje "pažeidimų" (pvz. perkant pieštuką Office1, jeigu panašus Maximoje kainavo penkiais centais pigiau), kuriuos galėtų padaryti šimtai ar tūkstančiai atskirų subjektų, suinteresuotų gauti geresnius rezultatus už jiems patikėtus pinigus, didelė galia suteikiama vienam biurokratui, visiškai niekam neatsiskaitančiam už tų pinigų panaudojimą, bet sudarančiam milijonines sutartis su tiekėjais. Tokiu būdu kiekvienas subjektas vietoje to, kad pirktų pieštuką iš Office1 penkiais centais brangiau nei Maximoje, perka jį dvigubai brangiau firmoje "Ragai ir Kanopos", ir dar nusiperka ne tokį, kokio jam reikia, nes reikiamo firmos "Ragai ir Kanopos" asortimente tiesiog nėra. Ar dalinasi savo lengvu pelnu firmos "Ragai ir Kanopos" direktorius su biurokratu, sudariusiu sutartį, galima tik spėlioti, bet neišvengiamai kyla klausimas, kodėl tokia sėkmė ištiko būtent šį UAB. > O kas ten per (idiotiški) susitarimai/santykiai tarp > institucijų/užsakovų ir projekto dalyvių, tai atskiras klausimas; man > irgi keista, kad projekto dalyviai turi vadovautis užsakovo viešaisiais > pirkimais, o ne daryti tai savarankiškai (nors kita vertus, juk tai > projektui pasibaigus, tas monitorius lieka užsakovo nuosavybė?) Ne, čia ne taip supratai - vykdytojai neturi vadovautis užsakovo viešaisiais pirkimais, jie turi vadovautis savo paties biurokratijos vykdomais viešaisiais pirkimais. Vis tik tokioje didelėje institucijoje kaip VU, jos biurokratija jau kaip trečiasis subjektas, įsikišantis į užsakovo ir vykdytojo santykius. Atrodo, užsakovas duoda pinigus ir užsako tam tikrus rezultatus. Vykdytojas pateikia rezultatus užsakovui ir atsiskaito už išleistas lėšas (nors iš esmės tas atsiskaitymas irgi kvailas - juk visada svarbiausia yra rezultatas, man, pvz., nesvarbu ar plytelių klojėjas gautus pinigus prageria, ar žmonai atiduoda, svarbu kad plyteles gerai suklotų). Bet čia, vadovaudamasis viešųjų pirkimų įstatymu, įsiterpia vykdytojo biurokratinis aparatas ir apriboja jo pirkinių asortimentą, priverčia jį už tą pačią prekę mokėti daugiau, tuo pačiu apsunkina užsakymo įvykdymą, netgi sumažina savo institucijai nuperkamos įrangos kiekį. Ir viskas dėl to, kad iš tiesioginio užsakymo vykdytojo atimama reali pasirinkimo laisvė, o ją apriboja, galimai savo asmeniniam pasipelnymui, už lėšų panaudojimą niekaip neatsakantis biurokratas. Štai jeigu tokį pat užsakovo projektą vykdo privatus subjektas, jam jau nereikia gavus lėšas laikytis viešųjų pirkimų įstatymo, ir jis gali greičiau bei efektyviau panaudoti pinigus. Tuo būdu valstybė savo sukurtais įstatymais savo tarnybų veiklą daro netaupią ir neefektyvią.