>Kad suprasti Keynesizmo absurdą, galima pabandyti įsivaizduoti kaip sektųsi >skatinti Afrikos kaimų ekonomiką skatinant vartojimą. Gi anot Keynes'o >žmonės gyvena blogai ne todėl, kad yra sukaupę per mažai kapitalo >(santaupų), bet priešingai - todėl, kad per mažai vartoja ir per daug >kaupia. Reiktų tik prispausdinti legal tender turinčių fiat pinigų, >pridalinti jų pakankamai spausdintojų draugams, tokiu būdu palūkanų norma >sumažėtų iki nulio, kapitalas pasidarytų neribotas resursas ir tas kaimas >pasidarytų turtingiausias pasaulyje! Taigi, dar kartą apie tą Afrikos kaimą, o tuo pačiu ir aplamai apie pinigus. Dėl hipoteninio Afrikos kaimo, neturinčio jokių gamybos pajėgumų, jau rašiau. Ten jokiais būdais nepaskatinsi vartojimo, kadangi vartoti nėra ką. Geriau imkime artmesnį ir tikrą pavyzdį - pastarųjų metų Lietuvą. Taigi, yra tokia Lietuva, truputį labiau išsivysčiusi už hipotetinį Afrikos kaimą. Joje yra statybininkų, plytų ir cemento gamintojų, žodžiu, praktiškai visko, ko reikia pastatyti namą. Iš kitos pusės yra žmonės, kuriems reikia gyvenamojo ploto. Kažkiek ta statyba vyksta, bet pajėgumus galima būtų nesunkiai smarkiai padidinti. Bėda ta, kad žmonės, norintys butų, turi mažiau pinigų, nei kainuoja juos pastatyti. Tada ateina dėdė bankininkas iš Švedijos, beje, net be jokio eurų ar aukso maišo. Nėra pinigų? Jokių problemų. Įsirašo į savo lentelę, kad pirkėjas jam skolingas tiek, kiek kainuoja butas (butas lieka užstatu), ir kad jis pardavėjui skolingas tiek, kiek kainuoja butas (pirkėjui jokio užstato nereikia, užtenka ir to įrašo banke). Ir visi patenkinti. Pirkėjas gavo butą, vietoje nuomos už tuos pačius pinigus galiausiai įgis turto, pardavėjas turės pinigų statyti kitą butą, bankininkas gaus procentus už porą įrašų savo lentelėse. Kadangi dėdė bankininkas tuo neapsiribos, statyba plėsis, statybininkai ir statybinių medžiagų gamintojai turės darbo ir pinigų, pirks pirkėjo pagamintas prekes ir paslaugas, pirkėjas irgi gaus daugiau pajamų. Žodžiu, bankininkas išjudino visą ekonomiką, paskatinęs vartojimą. Bus pastatyta namų ir pagaminta kitų prekių bei paslaugų, kurių be bankinimo įsikišimo būtų pagaminta mažiau. Realiai, jei bankas užima gan didelę rinkos dalį, jam visoms paskoloms reikės nedaug "tikrųjų pinigų" - grynųjų ar įrašų centrinio banko skolų lentelėje. Visos manipuliacijos tarp banko klientų - tik skolų perrašymai iš vieno kliento grafos į kito vidinėje banko skolų lentelėje. Tik pereinant kliento pinigams į kitą banką reikės pajudinti "tikrus pinigus" - skolų lentelių įrašus centriniame banke. Ir jei ta bankų veikla staigiai nenutraukiama ir plečiama protingai, bankui apskaičiuojant savo riziką, ekonomika stabiliai kyla į viršų. Čia, aišku, bus priminta, kad viskas baigėsi burbulu, krize ir t.t., bet dabar į tai nesiplėsiu, esant reikalui galėsime ir apie tai padiskutuoti. Esmė yra ta, kad pinigai - tai viso labo įrašai skolų lentelėse. Ir dabar praktiškai visi pinigai būtent tokiu būdu ir daromi. Išleidžiant dolerius FED apsikeičia skolomis su vyriausybe. Vyriausybės skolos lapeliai - jos obligacijos, FED skolos lapeliai - doleriai. Centriniai bankai gali sukurti pinigų ir tarptautiniais swapais - Bank of England įsirašo, kad FED jam skolingas šimtą mlrd. dolerių, FED įsirašo, kad jo partneris skolingas jam 70 mlrd. svarų. Tas partnerių skolas jie gali išdalinti savo bankams - juk tai patys tikriausi pinigai. Apie tai, kaip bankai analogišku būdu padaro savų pinigų jau rašiau. Žodžiu, pinigai - tai kaip dalelė ir antidalelė - iš nieko atsiranda, nieku gali ir pavirsti. Yra skolos - pinigai yra, nėra skolų - pinigų nėra. Austrų mokyklos propaguotojai, man atrodo, menkai įsisąmonina šią pinigų esmę, perdaug juos fetišizuodami, pačius savaime laikydami vertybe, o ne vien skolų apskaitos ir ekonomikos skatinimo priemone.