>Marketingui skiria išlaidas ne todėl, kad gaminio niekam nereikia, o todėl, >kad gamintojas įtikintų vartotoją, kad jo gaminio reikia labiau nei kitų >gaminių. Na ir įtikina kaip gerai yra gerti alkoholinius kokteilius, alų, koks kietas būsi rūkydamas "marlboro", kaip nuo visų ligų tave išgydys kažkoks maisto papildas, arba koks puikus gyvenimas prasidės nusipirkus pluoštą "teleloto" bilietų ir laimėjus milijoną. Žmogus gali ne tik rinktis tarp įvairių prekių, bet ir tarp pirkimo bei nepirkimo. O marketingas skatina pirmąjį veiksmą. Kartais eidamas gatve ar net sėdėdamas namuose visiškai neplanuoji kažko pirkti, o aktyvus marketingas dažnai suvilioja tai daryti >Prigamina ne per daug in general, o per daug tokių daiktų, už kuriuos >žmonės nesutinka sumokėti tiek, kiek nori gauti gamintojai. Bet jie staiga nustatoja pirkti tuos pačius daiktus už tą pačią kainą. Ir dažnai net neperka, kai gamintojai ar prekybininkai tą kainą numuša. Tai akivaizdu ir dabar. >Ir tai yra ne ekonominių krizių priežastis, o pasekmė. Žmonės ne šiaip sau >nei iš šio nei iš to sugalvoja, kad jiems nebereikia vilų/jachtų/mašinų ir >tt., nors ką tik reikėjo. Taip, ne šiaip sau sugalvoja. Per žiniasklaidą trimituojama apie krizę, kaimynas neteko darbo, sumažėjo atlyginimas ar socialinės garantijos. Visa tai sukelia lūkesčių krizę ir net tie, kurių pajamos dar nesumažėjo, pradeda taupyti nerimaudami dėl ateities. Yra aibė pavyzdžių. Kad ir trumpalaikė krizė po 9/11 teroro aktų, kai sumažėjo avialinijų klientų skaičius ir tai grandinine reakcija palietė daugelį ūkio šakų, daugiausia dėl kritusių lūkesčių. Aišku, gilios krizės - ne vien vartojimo sumažėjimas, bet tai svari priežastis, pagilinanti krizes. > Ir gamintojai ne šiaip sau sugalvoja, kad reikia gaminti daugiau daiktų, > kurių niekam nereikia, užuot gaminus tai, ko visiems reikia. Viso to gėrio > žmonėms reikia dar ir kaip, Nesutinku su šituo. Beje, pats prieštarauji ir von Mises'ui - jis aiškiai teigia, kad kai kurių daiktų žmonėms reikia labiau, kuriuos jis tikrai nori užsidirbti. Ir jis dažnai nuspręs geriau ilsėtis, nei dirbti dėl nelabai reikalingų daiktų. Aišku, kas kita, jei jis juos gautų už dyką. Bet čia įsivelia vienas tarpininkas - žmogus atlygį už savo darbą gauna ne prekėmis, o skolos lapeliais - pinigais. Todėl žmogus gali dirbti ir tada, kai jam nereikia prekių - jis nori pinigų sukaupti ateičiai, savo vaikams ir t.t. Skyriuje apie darbą von Mises visiškai apie tai nesvarsto - jis samprotavimus suprimityvina iki to, kad žmogus dirba tiesiogiai už prekes. O gamyba visada vyksta prieš vartojimą, tikintis kad produktas bus realizuotas. Kai pagaminto produkto realizuojama daug mažiau nei pagaminama, prekės ciklas neužsidaro ir atsiranda disproporcijos, iš to seka mokėjimų krizė ir t.t. >deja kredito ekspansijos metu susidaro tik iliuzija, kad resursų šiems >aukštesniems poreikiams patenkinti pakaks, realybėje tų resursų nėra ir >niekada nebuvo. Ši globali vertinimo klaida atsiranda dėl kredito >ekspansijos sudarytos realaus turto pertekliaus iliuzijos, kuriai >išsisklaidžius (ekspansijai sustojus arba pasibaigus hiperinfliacija jei ji >nebūna sustabdoma laiku laiku) lieka begalė blogų investicijų, t.y. >iššvaistytų realių resursų projektams, skirtiems tenkinti mažiau svarbius >poreikius manant, kad labiau svarbių patenkinimui resursų pakanka, ir >begalė tuščių aruodų, t.y. suvalgyto kapitalo. Kaip tai nėra resursų, jei prekės pagamintos, gamyklos ar namai pastatyti ar modernizuoti? Realaus turto pertekliaus iliuzijos nesusidaro, jį gali aiškiai įvertinti ir suskaičiuoti. Realus turtas - tai resursai, prekės, gamybos priemonės ir t.t. Jei kalbėti apie pinigus (skolos lapelius) - tai jis nėra joks turtas - tai paprasčiausia apskaitos priemonė. Žmonės neperka dėl to, kad neturi tų pinigų, arba bijo kad ateityje jų neturės ar turės mažiau (taupo). O dėl to, kad verslininkai neteisingai apskaičiuoja kiek kokių prekių ateityje reikės - tai visiškai normalu ir nesusiję su valdžios veiksmais ir jokie austrų ekonomistai šios problemos neišspręs. Beje, ta kredito ekspansija gali kilti ir be jokio valdžios įsikišimo. Kaip tai vadina austrų ekonomistai - ilgo laikotarpio vartojimo (investicijų) pasirinkimas prieš trumpalaikį vartojimą (prekių ir paslaugų pirkimą). Žmonės pradeda mažiau pirkti ir pinigus deda į bankus ar perka akcijas. Atsiranda daug investicinio kapitalo, kurį įmonės panaudoja gamybos priemonių gamybai (o ne prekių, nes vartojimas sumažėjęs). Po to tos investicijos turi atsipirkti, ir kai padidėjusio prekių kiekio vartotojai neišperka, kyla nemokumo krizės. Bet kuriuo atveju, kaip bevertinsi tų ciklų priežastis, jie egzistuoja, ir akivaizdu, kad sudėtingėjant ekonomikai jie savaime neišnyksta, o tik gilėja. Todėl ekonomistai ir prigalvoja įvairių tų ciklų švelninimo priemonių. Vienos iš jų veikia,kitos - ne.