Šiek tiek pasivažinėjau, palaipiojau po kalnus, prieš miegą paklausydavau "Human Action". Šiaip patinka mąstytojai, kurie mąsto fundamentaliai, nori viską sudėlioti "iš esmės", taip yra ir šiuo atveju. Bent knygos pradžia man atrodo perdaug ištempta, lyg ir per plačiai aiškinami gan akivaizdūs dalykai, jaučiasi laikotarpio (1940 m.) įtaka, kadangi daug dėmesio skiriama marksizmo ir fašizmo kritikai. Užkliuvo ir šioks toks priešiškumas tiksliesiems bei gamtos mokslams. Aišku, visą vaizdą galėsiu susidaryti tik perklausęs arba ir perskaitęs visą veikalą, tada gal ir atsiras noras padiskutuoti, ši diskusija ir taip per ilga. Kol kas pagrindinė mintis, kad von Mises'o, kaip ir dauguma ankstesnių ekonominių srovių filosofija, daugiau taikytina nepritekliaus ekonomikai, o šiuo metu dominuoja perteklinė ekonomika (čia paties sugalvoti terminai, nežinau ar kur nors apie tai jau rašyta). >Gal gali įvardinti kuri ekonominė teorija teigia, kad jos tikslas yra >lėtesnis ekonomikos vystymasis, mažesnė materialinė gerovė, blogesnė žmonių >gyvenimo kokybė ir netolygus ekonomikos vystymasis? Aš tokios nežinau. Tai čia ir galima diskutuoti apie perteklinę ekonomiką. Šiuo metu darbo našumas yra toks, kad dalis darbo jėgos patenkina daugumą žmonių poreikių, ir ne tik bazinių (bent jau ekonomiškai tvirtose valstybėse). Todėl ir ne visos ekonominės - filosofinės srovės siekia kuo spartesnio ekonominio augimo ir kuo didesnės materialinės gerovės, nes nebūtinai šie veiksniai pagerina žmonių gyvenimo kokybę, kartais ją ir pablogina. Dėl tos gyvenimo kokybės irgi nėra visuotinio sutarimo, kai baziniai poreikiai jau patenkinti. Dabar daug kas nors ir supranta, kad trumpesnė darbo diena ar savaitė, ilgesnės atostogos, parama skurdesniems sulėtina ekonominį augimą, bet mano, kad gautas poilsis ir didesnis socialinis saugumas bei mažesnė socialinė atskirtis pagerina žmonių gyvenimo kokybę labiau nei dar kažkiek materialinių produktų ar paslaugų. Ir neatsisakau minties, kad spartesnis ekonominis augimas šiuo metu daugiau naudingas ne individualiems žmonėms, o valstybėms kaip visumai. Daugiau gaminanti valstybė turi daugiau ekonominės ir karinės galios, todėl gali dominuoti prieš silpnesnes, tam tarnauja ir įvairios sąjungos. Tad valstybės prisideda prie vartojimo (o tuo pačiu ir gamybos) skatinimo savo monetarine bei fiskaline politika. Tai, mano, nuomone, yra ekonominio "dopingo" rūšys. Kitas ekonominio dopingo rūšis naudoja verslas - tai įvairių formų marketingas ir paskolos. Dar nežinau kiek dėmesio von Mises'as skiria šiems žmogaus poreikių dopingams. Kol kas matau, kad jis daugiausia samprotauja apie natūraliai kylančių žmogaus poreikių tenkinimą. Dėl ekonominių ciklų, tai, mano nuomone, perteklinėje ekonomikoje jie tuo stipresni, kuo spartesnis ekonominis augimas ir jo skatinimas. Apie tai jau rašiau. Ir nors valstybės formaliai ir bando tuos svyravimus užglaistyti, didesnis prioritetas šiuo metu yra didesnis BVP augimas, nei vystymosi tolygumas. >Be abejo yra objektyvios priežastys kodėl žmonės tiki klaidingomis >teorijomis apie pasaulį (dažnai labai ilgą laiką po to, kai toks klaidos >buvo surastos ir parodytos) ir kodėl negyvena tokio gero gyvenimo, kokį >galėtų gyventi, jei nustotų tikėti klaidomis. Tik čia jau ne ekonomikos, o >filosofijos ir psichologijos mokslų problema. Jau rašiau, kad tas gyvenimo gerumas yra diskusijų objektas. Jeigu manyti kad teisingiausia ekonominė teorija turi užtikrinti sparčiausią ekonominį augimą, neatsižvelgiant į kitus veiksnius, tai gal teoriškai ir gali būti kažkokia viena teisinga teorija. Tik neįsitikinęs, kad ir čia laimėtų von Mises'o šalininkai.