Am 10.06.2011 15:42, schrieb RaR: > > >> Klausimas yra tame, ar viskas, ko (dar) nepripažįsta vadinamoji >> tradicinė medicina, pats savo esme ir a priori yra šarlatanizmas? > > > Taip, tai iš esmės yra šarlatanizmas. Teigti kažką, neturint tam jokio > pagrindo bei įrodymų ir iš to pelnytis yra šarlatanizmas. Bet koks > jokiais įrodymais neparemtas teiginys nėra teisingas. Jis gali būti tik > potencialiai teisingas, bet tikimybė, kad jis tokiu taps, yra lygi > tokiai, kokia apskaičiuojama pagal tikimybių teoriją. Teisingai. Tik visi šie teiginiai iš principo remiasi prielaida, kad _jokių_ įrodymų nėra, o tai netiesa. Tiesa tik tai, kad nėra tokių įrodymų, kuriuos pripažintų "priešinga pusė" (ir netgi tai ne visai tiesa, dažnai tų įrodymų - ar bent jau ženklų, kad galėtų būti taip ar anaip, visiškai užtenkančių, kad būtų galima formuoti pagrįstas hipotezes - yra pakankamai. Ir pakankamai medikų, kurie, jei garsiai ir nepritaria, tai bent labai atsargiai reiškia savo nuomonę.). >> Ir ar >> priklausymas tradicinės medicinos gildijai ir savo ruožtu yra a priori >> neklaidinga nuomonė? > > > Priklausymas tradicinės medicinos gildijai pats savaime nieko nereiškia. > Jai priklausantis atstovas gali šnekėti ką nori - tai priklauso nuo to > atstovo žinių ir įvairių asmeninių savybių. Tiek teorijos. Praktikoje "gydytojas pasakė" yra vos ne Dievo žodis, o bet koks medicinos diplomo neturinčio argi net ir turinčio) bet visuotinei sistemai nepataikaujančio asmens teiginys iššaukia kaltinimų šarlatanizmu reakciją - jau ne kartą stebėtą ir čia. > > Jei imti pačią mediciną ir jos šakas kaip mokslą, tai ji teigia tokias > tiesas, kurios šiuo metu laikomos teisingomis. Tai nereiškia, kad > kaupiantis naujoms žinioms tos tiesos nesikeis, atvirkščiai - jos > būtinai keisis. Bet turimos tiesos - tai geriausia, ką šiuo metu šioje > srityje turi žmonija. Ir gana gerai žinome ką galime pasiekti, kaip > paveikti procesus vadovaudamiesi tomis sukauptomis žiniomis. Kaip ten Jėzus sakė - "palaiminti, kurie tiki" :) Galų gale, netgi jei ir tarsime, kad tikrai ŽINOME, ką galime PASIEKTI, kyla klausimas, ar tikrai ŽINOME, ką tai REIŠKIA? Ne man, kaip biologiniam vienetui, bet man, kaip žmogui? Bet čia, savaime suprantama, ne išskirtinis medicinos, o iš viso mūsų dabartinio požiūrio į mokslą klausimas. Man asmeniškai mokslas be moralinių vertybių (o jų moksle, deja, randasi vis mažiau) yra ne siekiamybė, o monstras. >> O pavyzdžių, kad "mokslinė medicina" koregavo savo "katekizmą" turim per >> istoriją ne vieną. > > > Reikia suprasti, kad mokslas nėra katekizmas, ir jeigu jis taip > suprantamas - reikia keisti požiūrį ir pasidomėti juo giliau. Naujai > įgytos žinios pastoviai koreguoja mokslines tiesas, taip ir turi būti, > tokia ir yra mokslo paskirtis. Jei to nebūtų, nebūtų nei mokslo, nei > jokios pažangos. Savaime suprantama. Bet tokiu atveju pats prieštarauji savo pirmam teiginiui - kad kas neįrodyta, tas šarlatanizmas. O jeigu į "įrodyta" įeina tik tai, "ką galima įrodyti dabartiniu metu" - tai - to mus moko istorija ir pats tą teigi - tai yra tik dalis tiesos (ir taip visada ir liks). Teigti, kad kitos dalies ne tai kad nėra, bet ji klaidinga - mano manymu aiškus pasipūtimo bruožas, laba diskredituojantis savaime gero ir teisingo žmonių pažinimo būdo - per protą - reputaciją. Kaip ten liaudis sako - aukštai kilęs žemai pulsi :) (čia aš apie mokslą kaip tokį, jei ką :) ) Visa tai, ką aš čia prirašiau nereiškia, jog manau, jog šarlatanizmas neegzistuoja. Žinoma, kad visada buvo, yra ir bus tokių, kurie turi uoslę, ką - tiesiogine ir netiesiogine prasme - pirks "liaudis". Tik, kaip sako bitė, jų yra visur.