> O pažinumo ribos? Teigiate, kad mokslas
>> pripažįsta tiesas ir teorijas, kurias galima įrodyti. Visokios
>> "alternatyvios" teorijos ir metodai arba ju eksperimentiškai
>> patikrinti mokslo ir atmesti kaip neteisingi, arba iš principo
>> neįrodomi, nes deklaruoja tai, ko negalima išmatuoti, taigi, negalima
>> ir įvertinti šių teorijų teisingumo ar metodų veiksmingumo.
> Ribotas pažinumas, vadinasi, jei protas "neneša", tai atmetam? Kas
> pirminis-mokslas ar jo objektas?
>
> Juk kasdien fiksuojami mokslo pasiekimai, kurie dar vakar nieko
> nereiškė. Vadinasi, ir šiandien mes kažko nežinome, kas bus atrasta,
> įrodyta rytoj. Įdomu, kaip su tom pažinumo ribom?
> Ar veikė gravitacijos dėsnis iki jį įrodant?
> Kaip tad su visu kuo, kas galėtų įtakoti ir sveikatą, bet dar nepažinta,
> neįrodyta, daug kas atmetama vien todėl, kad taip negali būti, šiai
> dienai nefiksuojama, neišmatuojama, neįvertinama?


Na tai berods jau paaiškinau. Be abejo, kad pirminis yra objektas, o ne 
mokslas - negi dar kyla tokie klausimai? Žmogaus pažinimas atsirado tik 
atsiradus pačiam žmogui, o tai netgi skaičiuojant nuo gyvybės atsiradimo 
Žemėje įvyko palyginti neseniai. Pasaulis yra toks, koks yra. Kažkuriuos 
jo dėsningumus esame nustatę ir tomis žiniomis naudojamės. Visko 
nežinome ir niekada nežinosime, bet kasdien sužinome vis daugiau.

O žmonės turi kalbos dovaną, fantaziją, kiekvienas gali šnekėti ar 
rašyti ką tik nori. Bet mokslas pripažįsta tik tuos teiginius, kuriuos 
galima patikrinti, t.y. nustatytais dėsningumais, kurie atsikartoja, ir 
jei tų dėsningumų atsikartojimu gali įsitikinti bet kas, nusprendęs juos 
patikrinti. Tuo mokslas pagrinde ir skiriasi nuo įvairių tikėjimų, todėl 
jo, o ne įvairių tikėjimų dėka ir sukurtos visos technologijos, 
medžiagos, mechanizmai ir t.t.



> Grįžtant prie onko ligų gydymo, čia visiškas žaidimas daktarais. Minėtas
> ligonis blogėja valandom. Kokia prasmė pasikeitus gydytojui "atrasti",
> kad ir diagnozė netiksli, ir chemoterapijos vaistai ne tie, tai
> pareikšti ligoniui, kuriam tikrai jau niekas negali padėti, o ir vieni,
> ir kiti vaistai vis tiek vestų ten pat...
> Absoliutus blūdijimas ir galimas visiškai sveiko žmogaus nuvarymas
> durnynan, o ką jau bekalbėt apie beviltišką ligonį...Konkurencija?
> Eksperimentai? Ieškojimai? Viena aišku-etikos nebuvimas, tai faktas. Iš
> esmės, matyt, ginčijamasi dėl metodų, o šiapus: "viena mirtis-tragedija,
> tūkstančiai-statistika..."


Nesiginčiju, tikrai ne visi daktarai vienodo lygio, kai kuriems tikrai 
trūksta ir etikos, ir netgi sąžinės. Aš tik oponavau išsakytai 
kvailystei, kad medicina ir mokslas apskritai niekuo nesiskiria nuo 
šarlatanizmo.