Visa beda tame, kad nera 100% veikiancio algoritmo, kuris padetu visiem onko ligonimas. Skiriasi vezio formos, skiriasi daktaru zinios. Vieni konservatyvus, kitu naudoja naujus metodus. Kurie buvo teisus, galima pasakyti, tik labai daznai jau per velai. Dar vienas dalykas, kad gydytojai paprastai kratosi beviltisku ligoniu, nes uzmerkineti akis nera labai malonus dalykas. O ka daryti ligoniams? "bite" <raktazole@takas.lt> wrote in message news:it66s5$hvj$1@trimpas.omnitel.net... O pažinumo ribos? Teigiate, kad mokslas > pripažįsta tiesas ir teorijas, kurias galima įrodyti. Visokios > "alternatyvios" teorijos ir metodai arba ju eksperimentiškai patikrinti > mokslo ir atmesti kaip neteisingi, arba iš principo neįrodomi, nes > deklaruoja tai, ko negalima išmatuoti, taigi, negalima ir įvertinti šių > teorijų teisingumo ar metodų veiksmingumo. Ribotas pažinumas, vadinasi, jei protas "neneša", tai atmetam? Kas pirminis-mokslas ar jo objektas? Juk kasdien fiksuojami mokslo pasiekimai, kurie dar vakar nieko nereiškė. Vadinasi, ir šiandien mes kažko nežinome, kas bus atrasta, įrodyta rytoj. Įdomu, kaip su tom pažinumo ribom? Ar veikė gravitacijos dėsnis iki jį įrodant? Kaip tad su visu kuo, kas galėtų įtakoti ir sveikatą, bet dar nepažinta, neįrodyta, daug kas atmetama vien todėl, kad taip negali būti, šiai dienai nefiksuojama, neišmatuojama, neįvertinama? Grįžtant prie onko ligų gydymo, čia visiškas žaidimas daktarais. Minėtas ligonis blogėja valandom. Kokia prasmė pasikeitus gydytojui "atrasti", kad ir diagnozė netiksli, ir chemoterapijos vaistai ne tie, tai pareikšti ligoniui, kuriam tikrai jau niekas negali padėti, o ir vieni, ir kiti vaistai vis tiek vestų ten pat... Absoliutus blūdijimas ir galimas visiškai sveiko žmogaus nuvarymas durnynan, o ką jau bekalbėt apie beviltišką ligonį...Konkurencija? Eksperimentai? Ieškojimai? Viena aišku-etikos nebuvimas, tai faktas. Iš esmės, matyt, ginčijamasi dėl metodų, o šiapus: "viena mirtis-tragedija, tūkstančiai-statistika..." "RaR" <RaR@lt.lt> wrote in message news:it4ilu$kdm$1@trimpas.omnitel.net... Čia kažkaip keistai mokslą vadinate "priešinga puse". Mokslas nėra jokia "priešinga" pusė, jame nėra kažkokių nekintamų tiesų ar teorijų, ir jis nieko neatmeta "iš principo". Tiesiog jis pripažįsta tiesas ir teorijas, kurias galima įrodyti. Visokios "alternatyvios" teorijos ir metodai arba jau eksperimentiškai patikrinti mokslo ir atmesti kaip neteisingi, arba iš principo neįrodomi, nes deklaruoja tai, ko negalima išmatuoti, taigi, negalima ir įvertinti šių teorijų teisingumo ar metodų veiksmingumo. > Tiek teorijos. Praktikoje "gydytojas pasakė" yra vos ne Dievo žodis, o > bet koks medicinos diplomo neturinčio argi net ir turinčio) bet > visuotinei sistemai nepataikaujančio asmens teiginys iššaukia kaltinimų > šarlatanizmu reakciją - jau ne kartą stebėtą ir čia. Man visiškai nesvarbu diplomai ir laipsniai. Kiekvieną teiginį vertinu atskirai. Ir jeigu jis neturi nieko bendra su realybe, kertasi su visomis žinomomis tiesomis ir nėra pats kokiu nors būdu įrodytas - laikau tai nesąmone. Kai žmogus pats nesugeba įvertinti teiginių ir remiasi tik tikėjimu, jam gali būti nesuprantama ir pikta kad puolamas jo tikėjimas ar dievukas. > Kaip ten Jėzus sakė - "palaiminti, kurie tiki" :) Galų gale, netgi jei > ir tarsime, kad tikrai ŽINOME, ką galime PASIEKTI, kyla klausimas, ar > tikrai ŽINOME, ką tai REIŠKIA? Ne man, kaip biologiniam vienetui, bet > man, kaip žmogui? Bet čia, savaime suprantama, ne išskirtinis medicinos, > o iš viso mūsų dabartinio požiūrio į mokslą klausimas. Man asmeniškai > mokslas be moralinių vertybių (o jų moksle, deja, randasi vis mažiau) > yra ne siekiamybė, o monstras. "Kai tai reiškia" - iš esmės mokslui ne itin svarbu. Nes tai labai subjektyvus klausimas, ir į jį gali būti tūkstančiai atsakymų, skirtingi atsakymai tiks skirtingiems žmonėms. Mokslas visų pirma turi praktinę paskirtį - atsakyti į klausimus kaip kas veikia, kad nustatytus dėsningumus galėtų panaudoti žmonių reikmėms. > Savaime suprantama. Bet tokiu atveju pats prieštarauji savo pirmam > teiginiui - kad kas neįrodyta, tas šarlatanizmas. O jeigu į "įrodyta" > įeina tik tai, "ką galima įrodyti dabartiniu metu" - tai - to mus moko > istorija ir pats tą teigi - tai yra tik dalis tiesos (ir taip visada ir > liks). Teigti, kad kitos dalies ne tai kad nėra, bet ji klaidinga - mano > manymu aiškus pasipūtimo bruožas, laba diskredituojantis savaime gero ir > teisingo žmonių pažinimo būdo - per protą - reputaciją. > > Kaip ten liaudis sako - aukštai kilęs žemai pulsi :) (čia aš apie mokslą > kaip tokį, jei ką :) ) Neprieštarauju pats sau. Gal tik nepakankamai išaiškinau. Imkime paprastą pavyzdį. Pvz. jau kuris laikas yra žinomas ir išmatuotas laisvo kritimo pagreitis - 9.8 m/s2. Tarkime, atsiras kažkas, teigiantis, kad tas pagreitis yra 15. Jis akivaizdžiai neteisus, nes savo teiginio pagrįsti negali, o daugybė žmonių moka išmatuoti tą pagreitį, ir jis jiems gaunasi 9,8. (Mūsų atveju Candida, vėžys ir soda patenka į šią kategoriją, nes Candida vėžiniuose audiniuose galima lengvai nustatyti ir lengva įsitikinti ar soda išgydo vėžį.) Bet tarkime, kad tas pagreitis dar nenustatytas, to dar nemokama padaryti. Kuriuo žmogumi, besiskelbiančiu žiną to pagreičio vertę, turėtume tikėti? Tuo, kuris teigia, kad jis yra 1, 5, 10, 20 ar 100? Tegu tarp jų bus ir toks, kuris teigs, kad jis yra 9,8. Tikimybė, kad nors vienas iš jų teisus yra nykstamai maža. Jie visi teigia žiną, bet visi meluoja, nes nė vienas iš tikrųjų nežino. Jeigu žmogus, nors ir negalėdamas išmatuoti, remdamasis įvairiais pastebėjimais pateiks loginius išsamprotavimus koks turėtų būti tas pagreitis, ir tie samprotavimai daugeliui tos srities žinovų atrodys pagrįsti - tai bus mokslinė hipotezė, nebe melas. Bet moksline tiesa tai taps tik tada, kai tas pagreitis bus išmatuotas. Taigi, tie pirmieji spėliotojai, teigiantys kad žino, yra melagiai ir šarlatanai (nors kažkurio iš jų spėjimas atsitiktinai gali būti ir artimas tiesai), o keliantys argumentuotas hipotezes ir išmatuojantys - mokslininkai.