na, ne jus vienas iziurite ten, kur nera. stai istorija dvieju mikelandzelo
fresku, kurios ka tik baigtos restauruoti. tiesa, del vienos is ju
nesutarimu nekyla - tai sauliaus virtimo pauliumi epizodas. viskas aisku,
saulius, is netiketumo nugriuves nuo arklio, visas raumeningas ir barzdotas
guli grazia poza, o is padangiu burelis anapusybes veikeju stengiasi ji
atversti, trenkdami tokiu tarsi tornadu. zinome, kad jiems pavyko. va tokia
yra viena is dvieju fresku, kurias uzsake popiezius paulius treciasis
mikelandzelui. freskos turejo papuosti uzdara popieziaus koplycia, esancia
visai greta siksto koplycios. mikelandzelas be darbo nesedejo ir tuo metu
turejo galybe uzsakymu, bet, kadangi buvo geras popieziaus draugas nuo
vaikystes, tai emesi. bet kai reikejo apsisprest del antrosios freskos,
kuri turejo vaizduoti sv petra imanti raktus, kurie pavercia ji
krikscionybes vedliu - ar kuo, noe? - didysis menininkas nutruko nuo
grandines ir nutape tai, kas jam paciam atrode svarbu. tai sv petro
nukryziavimo scena. kompozicija labai netradicine. petro figura ant
istrizai zemyn paguldyto kryziaus, gana  dramatiska. siu laiku
restauratoriai aptiko ivairiu vairiantu pedsakus - jie mato, kaip buvo
keiciama rankos padetis, kol pasirinkta tokia poza. petras atsisukes
zvelgia i ziurovus, tarsi ipareigojanciu zvilgsniu. dailininkas zinojo, kas
bus tie ziurovai - susispiete kardinolai. stoves nusciuve ir issizioje,
perverti visa matancio sv petro zvilgsnio. is tiesu, paulius treciasis,
kuris pries pat savo mirti dar lipo ant pastoliu kartu su mikelandzelu,
noredamas apziureti jo darba is arti, turejo sveiko proto nekomanduoti
dailininkui. nors veliau pasigirdo balsu, peikianciu sia freska kaip
nusenusio dailininko menkaverti darba. po pauliaus treciojo mirties sioje
koplycioje is tiesu susirinko kardinolai, praleido joje devynias
kankinancias savaites, kol issirinko nauja vada - juliju treciaji, kurio
valdymo metais inkvizicija igavo didziausiu galiu. tuom viskas pasakyta.
tuo metu imta drausti vaizduoti nuogybe ir isvis grozi. taigi petras buvo
pridengtas marska. gaila, nes net per marska matosi, kaip graziai gule
pimpilas ant slaunies. budamas i kazka ivyniotas, jis visai kitaip
atrodytu, butu guziuko formos. dailininkas norejo pavaizduot petra nuoga
pries dieva, argi tai ne prasminga? kita detale, del kurios suglumo
siuolaikiniai restauratoriai - vinys, ikaltos i rankas ir kojas. irgi ne
mikelandzelo nutapytos, nes jo sumanymu petras nukryziuojamas savanoriskai,
vadinas nera jokiu prilaikanciu viniu, jis ant kryziaus tik savo valios
jega. taigi, kaip matom, visais laikais atsiranda kvailiu entuziastu, kurie
susika gera ideja. tokiu, kuriems truksta fantazijos ir dvasios laisves.
dabar iskilo klausimas, ar palikti mikelandzelo versija ar nuvalyti
velesnius uztapymus - kas, restauratoriu tvirtinimu, butu netgi daug
paprasciau, negu juos issaugoti. paskutinis zodis turejo buti sventojo
tevo. is to, ka matau "artnews" zurnalo, kurio straipsni cia perpasakoju,
iliustracijose - sventasis tevas pasisake uz marska ir vinis, kurios, anot
vieno restauratoriu, atrodo tarsi dideli tarakonai. ka gi, tebunie. tuo
labiau, kad musu nieks neklausia. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369