Ko čia pykstatės? Radau tokią citatą - „Šv. Petras tikriausiai buvo nukankintas per Nerono persekiojimus (64-68), po garsiojo Romos gaisro: jis buvo pasmerktas nukryžiuoti ir prašė, kad jį nukryžiuotų galva žemyn, iš nusižeminimo, kad jo kančia nebūtų panaši į Kristaus; Petras buvo nukryžiuotas Kaligulos (37–41) pastatydintame cirke Vatikano soduose ir palaidotas netoli esančiose kapinėse.“ Atmink, mie, kad tu žiūri iš 2000 m. nuotolio, iš sekuliaraus pasaulio, kur istorijos apie krikščionybę ir jos plitimą iš esmės jau laikomos mitais. (Bet jos gyvuos iki pasaulio galo, esu tikra.) O tada, po Kristaus nukryžiavimo (nukryžiavimas buvo pati gėdingiausia mirtis, skirta dažniausiai vergams) viskas buvo itin karšta ir tikra. Apie tuometinį požiūrį į krikščionis ir jų persekiojimą turbūt žinai - jie buvo laikomi priešais - tėvynės priešais, visuomenės priešais, žmonijos priešais. Jie buvo už įstatymo ribų. Pats krikščionio vardas jau buvo nusikaltimas. Įsivaizduok, kokio tikėjimo tvirtybės reikėjo, kokio atsidavimo. Tu rašai „nepagarba Kristaus atžvilgiu“. Bet mažumą apmąstyk situaciją. Petras, paprastas žvejys, juk buvo pažįstamas su Kristumi, jie visur kartu vaikščiojo, bet svarbiausia - Petras t i k ė j o, kad Kristus yra Dievo siųstas - jis laikė jį nepaprastu žmogum, Viešpačiu; kartą iš baimės net liepė pasitraukti Kristui į šalį, nes jis „žmogus paprastas“. Žinai, aš irgi turbūt taip padaryčiau, nes situacija juk neįtikėtina. Kai pabandai tokius dalykus bent suvokti, tuomet Petro nusižeminimas atrodo visai tikras ir joks mazochizmas. Dar daug ko neparašiau. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369